• Sigita Ivaškaitė

Šitas ramus, bet nereiškia, jog tai yra gerai

2007 m. „Forced entertainment“ sukūrė spektaklį „Naktis seka dieną“. 2019 m. įvyko jo lietuviškoji premjera, arba tiksliau, buvo perskaityta Tim Etchellso pjesė. 2007 metais 16-a (8-14 metų amžiaus) vaikų ir dabar - 17 moksleivių, Sirenų scenoje kalbančių apie tai, ko juos moko ir ką jiems sako suaugusieji, nėra tas pat...


Naktis seka dieną (D. Matvejevo nuotr.)

Spektaklis, kuriame veikia vaikai šiandien gali tapti arba palaimintuoju, arba vaikus žalojančiu įvykiu. Bet kas šiuo metu auginantis vaikus, supras apie ką kalbu. O ir šiaip, juk visi aplink matote ir žinote, kaip šiandien yra jautru būti vaiku ir/ar jų tėvu. Ir įsivaizduokit: kažkas savo vaikui leido nuo scenos skaityti tekstus apie spermatozoidus, naująjį lytiškumą, Brexitą ir dar velnias žino ką. Žinoma, easy, easy, juokauju, utriruoju, ištraukiu iš konteksto.

M. K. Čiurlionio Menų mokyklos Šokio teatre du vakarus vyko tikras mokyklinis atsiskaitymas. Eile išsirikiavęs jaunimas mums skaitė mūsų pačių žodžius, pasakojo, ko mes juos norime išmokyti, ką draudžiame, kaip padedame ir kur nusišnekame. Čia visa erdvė buvo skirta žodžiams, kurie scenoje tegalėjo atsimušti į gilumoje išrikiuotas mokyklines kėdes.

Ir tie žodžiai buvo svarbūs. Iš tiesų, paprasčiausias momentas, kuomet suaugusiojo frazė „įdedama“ į vaiko lūpas, jau veikia. Bent mane. (Jei kam nors nuo to bus lengviau – įsivaizduokite, kad dėl to, jog mano vyresnioji šiuo metu pradeda kalbėti) Man nereikėjo, kad tie vaikai imtų vaidinti, lakstytų po sceną, dėliotų sudėtingas mizanscenas. Man apskritai vaidinantis vaikas scenoje dažnai yra gana lėkštas ir kraupus vaizdinys, mažų mažiausiai neprofesionalus.

Dėl to mane žavėjo šie lietuvių premjeros vaikai, tiesiog skaitę tekstus. Buvo nesvarbu, ar frazė turi teigiamą, ar neigiamą atspalvį, ką nors graudina ar juokina, dažniausiai ji skambėjo lygiai taip pat, kaip ir visos. Tokiu būdu atrodė, jog visas dėmesys nukrypo į žodžius, o ne vaikus, išraiškas ir intonacijas. Ir iš tiesų ėmei keliauti į savo vaikystę, tada išgirdai save iš šalies, supratai, kad jautiesi dar vaiku, o jau pats tokių turi ir finale vaikai tave patį tavo žodžiais patikino, jog „viskas bus gerai“. Juk mene dažnai tam ir naudojamas vaiko įvaizdis, - kad jis pasakytų visiems žinomus dalykus ir tik TUOMET juos visi išgirstų ir VĖL įsisąmonintų.



Bėda ta, kad pjesės vertimas į lietuvių kalbą – ypatingai skurdus. Čia užbėgsiu už akių ir paminėsiu vieną mano patirčiai svarbų dalyką. Prieš kelis metus man teko matyti paties T. Etchellso monospektaklį „A Broadcast / Looping Pieces”. Jo metu taip pat nevyko nieko kito, tik buvo skaitomas tekstas. Ne toks rišlus, - specialiai sukurtas iš nuotrupų, gatvės, viešojo transporto pokalbių, minčių ir pasakojimų. Be to, juos visus pats autorius ir atlikėjas kiekviename pasirodyme jungia vis kita, atsitiktine eiga, rinkdamasis iš krūvos prirašytų kortelių, lyg tų pačių jo paties kompiuteryje išsaugotų nesusijusių failų. Ir svarbiausiu momentu šiame pasirodyme buvo ritmas, ar gal net melodija, kuria skambėjo šie visiškai kasdieniai sakiniai.



Ne paslaptis, jog Etchellso asmeniniai projektai daugiausia orientuojasi būtent į žodžius, tekstą ir jo garsą bei prasmę. Vizualioji dalis čia visuomet minimalistinė, jei ne skurdi (ar taip atrodo).

Būtent jo balsą, intonacijas aš girdėjau viso pasirodymo Šokio teatre metu. Girdėjau ir anglų kalbos originalą, kuris vis išlįsdavo iš po (tikriausiai) paskubomis, o gal net ir repeticijų metu, versto teksto. Girdėjau bandymus kurti ir išlaikyti ritmą spektaklyje, tačiau... Nepavyko. Ir tai jokiu būdu nėra atlikėjų kaltė. Tie vaikai jiems duotą tekstą ištransliavo pagirtinai, kartais net raiškiau, nei kai kurie profesionalūs aktoriai. Peržiūrint spektaklio aprašymą, pasidarė aišku, jog... neaišku kieno ta kaltė yra ar ne, nes vertėjas net nebuvo nurodytas...

O štai kolegė Goda Dapšytė jau manė, jog jai apskritai galva susisuko, kol nerado šio video, kuriame pristatomas, kaip ji pati sakė, spektaklis, kurį ji ir norėjo pamatyti:



Taigi, premjera buvo seniai. Ten vaikai neskaitė, lakstė, deklamavo ir t.t. Tai daug ką paaiškina. Bent jau tiems, kam Sirenų festivalyje pristatytas pasirodymas nesukėlė jokių jausmų ar įspūdžio. Kaip jau sakiau, mano galvoje skambėjus dramaturgo nurodymams, gyvybės nepritrūko, betgi ne apie tai. Savaime suprantama, jog šiandien originaliosios premjeros vaikai jau užaugę, spektaklis nežinia, ar kur vaidinamas, o specialiai Lietuvai sukurtam variantui dėl įvairių priežasčių nebuvo galima skirti tiek laiko, jog atsirastų pilnas sceninis kūrinys.


Naktis seka dieną (D. Matvejevo nuotr.)

Ir gal to net nereikia. Juk, kaip ir sakiau, be emocijų, o tik su svetimu tekstu lūpose, tiesa gali nuskambėti aiškiai ir būti išgirsta iš šono. Kaip ir ironiška frazė apie tai, jog suaugusieji vaikams aiškina, kad tai, kas vyksta scenoje yra netikra. Beeeeet, darosi akivaizdu, jog kažko esminio poveikiui išgauti pritrūko, vaikų klegesys, betvarkė ir sporto salės atmosfera virto griežta klase, atsiskaitymu, o kartais net ir įgaudavo bažnytinio choro skambesio. O man tuo tarpu pasidarė be galo liūdna, jog tokia puiki kompanija ir autoriai bus nurašyti nusivylusių žiūrovų.

<...>

Ir viso šito reikalo metu negalėjau neprisiminti kito vaikus į sceną pabūti suaugusiais pakvietusio spektaklio. Daugiausiai dėl to, kad jį sukūrė šiemet Sirenose taip pat viešėję Gob Squadai, apie kurių „Dorianą“ labai norisi ką nors išgirsti... Nuoroda tiems, kam įdomus jų vaikų spektaklis (čia jau ir aš visai ne prieš vaikus scenoje, nu nes... :)):



101 views0 comments

Recent Posts

See All

Jaunimas