• Sigita Ivaškaitė

Rūke

Įsivaizduok, kad guli rūke. Lauke. Rūke. Kažkodėl viskas aplink tylu. Nes rūke nėra garso. Nes rūkas ateina, užgožia ar apkamšo ir atima. Atima erdvę, garsus, pirštų galus. Bet ne akis. Akis jis pakeičia. Minkštai apgaubęs tave per rankas, pečius, jis prilaikys tavo kaklą ir privers aplink apsižiūrėti iš naujo. Atrasti tą patį kelią dar kartą, vėl įvertinti savo drąsą.

Rūke nėra žmonių. Rūke yra tik gamta ir namai. O namas rūke turi tik langus, be durų. Nes niekas neina į rūką. Nes rūke visi tūno namuose. Viduje rūko nėra. Viduje verda gyvenimas. Rūkas jį stabdo. Rūkas stabdo laiką, trina atstumus. Todėl jo galima bijoti. Kaip tamsos. O rūkas tamsoje... Įkvepia.

Dar rūke labai gražūs gatvių žibintai. Kaip medaus ledinukai. Lyg šilta girlianda ant to šalto ir pilko debesies.

Niekada anksčiau rūkas nebuvo taip manęs paveikęs. Bet, žinoma, šiais laikais daug kas mane veikia stipriau... Ir išrašyk, kad gudrus, atmosferą žodžiu.

21 views0 comments

Recent Posts

See All