• Sigita Ivaškaitė

Alisà Microsofto šalyjè

Updated: Feb 7, 2018

Ar žinojot, kad Microsofto pievelės vaizdas – viena brangiausių nuotraukų, kurią fotografas šiaip jau padarė pakeliui, vos ne atsitiktinai? Nelabai svarbu, bet istorija žavi. Pati savimi atsistebėti negalėjau, kai tik antroj Klaipėdos Jaunimo teatro spektaklio „R.E.M.“ pusėj supratau, kad „čia gi bl** windowsai“. Iki tol galvoje, matyt, labiau vietinės Gedimino kalvos kalvelės, ar kokie golfo laukai zujo, truputis teletabių... Bet tai kaip ir nėra blogai, - savotiškai įtelpa į režisieriaus Jono Tertelio, dramaturgo Andriaus Jevsejevo ir aktorių (pavardės vėliau) komandos konceptą.




Visai neseniai teko girdėti trumpą istoriją apie tai, kaip stebisi Vilniaus miesto menininkai, kai Tertelį su Jevsejevu kartu dirbančius pamato. Ir iš tiesų, pažįstant juos abu, galima padvejoti, ar jie tikrai gali produktyviai kurti, nors, mano nuomone, jie ne tik gali, bet ilgainiui išvysto net pernelyg ydingą suokalbį, o jis jau tuomet ima trukdyti gyvybiškai svarbiems jų charakterių skirtumams. Jei trumpiau ir aiškiau – jiedu turi puikių kardinaliai skirtingų bruožų, kurie turėtų skatinti nuolatinį sveikai kritišką žvilgsnį. Visgi panašu, kad šį kartą tai ne visai įvyko, o dar panašiau, kad dramaturgas arba pasidavė režisieriui, arba patingėjo kovoti su jo (kad ir kokia žavia) grafomanija.

O grafomanija prasidėjo seniai ir pirmą kartą teatre pasirodė su „Yesmooncan“ projektu, kuriame dirbti teko ir man. „R.E.M.“ tampa savotišku šio darbo tęsiniu ir parodo labai skirtingas J. Tertelio kūrybos kryptis, turint omenyje ir jo darbą vaikams „Kaulinis senis...“. Labai džiugu, jog tose skirtingose kryptyse talkina ta pati Paulė Bocullaitė, vis randanti griežtesnį, tiesesnį vizualų raktą perteikti režisieriaus sunkiai pagaunamam minčių srautui. Šį kartą ta dirbtinė veja, kalnelis, ekranas ir stalas įneša labai daug švaros ir aiškumo į klampų spektaklio pasakojimą ir padeda jam neužklimpti nei į teatrinę, nei į gyvenimiškąją buitį.

O APIE KĄ gi tas visas reikalas? Visų pirma, negroja nė vienas R.E.M. grupės gabalas. So sad. Aprašyme (oho, kokiam ilgam...) pasakojama, kad čia bus fantazija, kelionė po sapnus, klausimai kodėl dar neemigravom, atsakymai, kad esam emociškai atbukę ir t.t. Nepykit, visko neskaičiau, - net galima būtų patrumpint, nes tik dar labiau klaidina. Bet čia gal man – mėgstu iš viso aprašymus skaityti po spektaklio, - toks lyg žaidimas gaunasi: sužinok, ar atspėjai, ką tau pasakyt norėjo? Šį kartą negaliu sakyt, kad jausčiausi nesupratus, gal tik pamačiau kiek kitokį pasakojimą.

Mano galvoje spektaklio struktūra remiasi į „Alisos stebuklų šalyje“ pasakojimą. Yra mergina Duobė (akt. Laima Akstinaitė) - trečias „tas Lietuvai“ vaikas šeimoj, vienintelė neemigravus, šeimos nesuprasta aktorė, gyvenanti Klaipėdoj ir vis nesuprantanti, kas, kaip ir kodėl jai yra negerai. Ko gi jai čia trūksta, kuo čia reik užsiimti, kiek čia reik uždirbti ir, aišku, kodėl gi neišvažiuoti? O svarbiausia – kokia gi reikia (ir ar reikia) būti, kad būtum ne tik laiminga, bet ir sėkminga? Daug klausimėlių, kurie puikiai telpa į šiandien Instagrame matytą postą:

https://www.instagram.com/p/BepGtb5HtNv/

(Be to, ši būsena (ar panaši) J. Tertelį persekioja senokai, nes dar žiūrint spektaklį prisiminiau kadrus plaukiant valtimi po Baltuoju tiltu Vilniuje, iš jo diplominio kino darbo su Tom Waitso „World keeps turning” fone... Tikrai čia dabar nesiplėsiu, bet va, ką radau, paprašykit Jono, gal parodys visą filmą 😊: https://www.youtube.com/watch?v=sTR0KA1I4tU

Tai va taip lengvai Alisa iš pasakos tampa Duobe iš Klaipėdos, kuri jokio triušo nesivaiko po miškus, o tik savo pasąmonėje (matyt), sapnuodama ar ne, laksto po Microsofto pievelę ir ieško vis naujų folderių ir appsų savęs tobulinimui „How to fake/make it“ ir t.t. O visi iššokantys padėjėjai – kažkokie keisti ir iškreipti (ne)pasakų personažai. Latvis Janis (Simas Lunevičius), - tai baltas triušis, tai vienas iš dvynių (su Ieva Pakštyte), tai Valetas Karalienei/Latvijai/ Estijai (Justina Burakaitė), vis pasikalbantis su išmintinguoju Rodeno (Mąstytoju) Vikšru (Asta Zacharovaitė). Ir visi šie ženklai man ne tik padeda nupasakoti personažus, bet ir įvaizdinti jų prasminius ryšius, kurių čia net per daug. Vienas personažas čia gali virsti savo paties perkeltine prasme tiek spektaklio, tiek (šokant atgal) pasakos siužete. Suprantat? Nelabai? Va taip ir spektaklyje.

Bet tai, mano matymu, vėlgi yra dalis sumanymo. Tas tvarkingas gyvenimo desktopas, kurį gauname jau parengtą gimdami, mums tiek pat savas, kiek ir tuščias, svetimas. Kaip ir tas Duobės šventinis stalas, prie kurio ji visad su šeima, bet ir viena. Ir jos realusis pasaulis – toks tuščias ir liūdnas, o bet kokie bandymai prie jo prisitaikyti veda į kurioziškas situacijas, kuriose ji staiga tampa tai per maža, tai per didelė, tai per plona, tai per stora, tai per jauna, o štai jau ir jos biologinis laikrodis tiksi. Labai pažįstama, labai. Ir tas jos noras išsiaiškinti, kaip gi čia reikia gyventi, kaip „tiem kitiem“ viskas taip gaunasi... O kur dar asmeniniai santykiai, kurie gi visą gyvenimą išgelbėt turi, bet visad yra tokie sudėtingi, jei apskritai yra...

Tai tokia atpažįstama, drįsiu pasakyti, mano kartos savimonė. Kartos, gimusios iki nepriklausomybės, ar jau labai arti jos. Mes buvom tie kūdikiai, kurie buvo gimdyti laisvei, už kuriuos tada buvo stovėta prie bokšto. Mums buvo išplėštos visos galimybės ir... Nelabai suprasta, kaip visa tai perduoti, ar išlaikyti. Čia prisideda ir iš karto po 90-ųjų gimusieji, kurių daugumos tėvai emigravo, paradoksaliai, vėlgi išsikovoję, sulaukę savo šalies saulėtekio, su pirma galimybe iš jos dingo, palikdami daug laisvės našlaičių (beje, beje, apie tai juk buvo, bet man asmeniškai kiek per plokščiai įgyvendinta „Vienatvė. 1991“). Ir tai vyksta ne tik pas mus, kaip nurodo patys „R.E.M.“ kūrėjai, taip miršta visos Pabaltijo žuvys.

Tai čia yra vienas šio spektaklio sluoksnis, kurio viduje slepiasi daug asmeninių pasakojimų ir vaikystės traumų. Man artimiausia – Vikšro-Astos dainininkės ir šokėjos vaikystė būrelyje. Aš pati nedainavau, bet dievaži, su savo šokių kolektyvu dalyvaudavau tose pačiose kalėdinėse eglutėse vaikams, tada vykusiuose VRM rūmuose. Ir ten būdavo ta mišrainė: balerinos, dainininkės su patrypčiojimais ir dresuoti šuniukai... Viskas iš eilės vienoje scenoje. O vos prieš 2 ar 3 metus teko padirbėti „Dainų dainelės“ koncerte. Žinot ką? Tos pačios trypčiojančios dainininkutės... Taip kraupiai ir iki kraujo pažįstama. Na, tik gal man labiau pasisekė – niekad nesiekiau tapti didi šokėja, nes visad per stambi buvau, tai kažkaip į galvą mažiau visko ėmiau. Bet taip – ten greitai iš lengvučio šokančio pūkelio galėjai virsti sunkiu akmeniu, o gal ir šūdu.

O grįžtant prie L. Akstinaitės, labai norėčiau pasidžiaugti šia aktore, pirmą kartą mano akyse pasirodžiusia tikriausiai su įvairiausiais emociniais ir prasminiais atspalviais, kurie buvo juntami ne dideliais potėpiais, bet gražiais štrichais. Jei be poezijos – iš mano matytų pasirodymų, šis – bene geriausias Laimos vaidmuo, kuriame ji atsikleidžia kaip daugiaplanė ir subtili aktorė. Jos kolegoms teko sąlyginai lengvesni, bet ir sunkesni darbai, mat jie kūrė daugiau komiškus šaržus. Didžiausia mano pastebėta yda – dikcija, kuri šį kartą sušlubavo dainuojant, deformuojant balsą, ar akcentą, kuris ir pats dažnai neįtikindavo. Tačiau tai – išdirbami dalykai.



Tai, ką čia spėjau aprašyti – aisbergo viršūnė tarp visų spektaklio temų, prasmių ir prasmelių. Jų iš ties per daug, nes praėjus 24h, nei aš jų prisimenu, nei galiu vėl visas įprasminti, o daugumai žiūrovų salėje, nepažįstančių pačių kūrėjų, jos gal net ne ką ir sakė. Ir tai yra toji J. Tertelio grafomanija, polinkis kas žodį sutalpinti savo, šalies, pasaulio, žmonijos prasmę ir tokių žodžių sudėti daug, daug, daug... Tikėjausi, jog puikiame KJT festivalyje „Jaunos teatro dienos“ užsimezgęs Jono ir Andriaus duetas bus kiek labiau ūgtelėjęs. Na, gal labiausiai tikėjausi, jog naujasis (TIKRI DIDŽIULIAI SVEIKINIMAI) Panevėžio J. Miltinio dramos teatro meno vadovas savo spektaklyje atliks tą itin reikalingą dramaturgo - trintuko – švarintojo funkciją. Šį kartą tai neįvyko.

Dėl to man pačiai spektaklį stebėti nebuvo nei neįdomu, nei liūdna, tik akis ir ausis vis badė tekstų „paklodės“, ne visuomet reikalingos šalutinės temos ir dvi (kaaaam?) pabaigos. Žinau ir mačiau, jog darbas improvizuojant tekstus, o ne pagal parašytą pjesę, turėjo būti sunkus V. Masalskio auklėtiniams. Tačiau tą „išgyvenusieji“ šiame spektaklyje pasirodo gyvesni ir tikresni, nei bet kur kitur. Ironiškai smagu, jog (kiek suprantu) natūraliai „nubyrėjus“ aktoriams, spektaklyje liko vienas vyras. Šiandien #metoo fone, tai „R.E.M.“ daro dar aktualesniu. Tik kol kas kūrėjai vyrai, kaip ir Simo personažai spektaklyje, labiau linkę baikščiai šokinėti aplink damas, nei imtis kartu spręsti problemas. Bet kas žino, ar tai tikrai padėtų? O kas padėtų? Nežinau (fizinis veiksmas...), bet labai laukiu naujų, panašiais iššūkiais koduotų tiek KJT, tiek Jono ir Andriaus darbų, nes kad ir kiek kas nors juose nenusisektų, visgi šie kūriniai kalba man ir apie mano laiką.

Beje, žinau, kad nedaug tekste kalbėjau apie vizualiąją spektaklio kalbą, dalį, bet ją tiek užgožė tekstai ir „mintys“... na, ne šį kartą...

Ir pabaigai apie muziką. Niekaip negalėjau prisiminti, kurgi girdėjau tą iki kraujo pažįstamą melodiją, kurią besirenkant žiūrovams grojo Janis. Ir tada, paklausius namie – TAIP! Mano būrelyje pagal ją buvo statytas šokis. Man rodos, kad aš jame nešokau – jis buvo skirtas vyresnėms. Buvau dar per maža, o šiandien paklausiau ir pasijutau per sena ir sentimentali tokiai muzikai...

Nesąmonė.

(Spektaklio nuotraukos - Laurynas Butkevičius)



376 views0 comments

Recent Posts

See All