• Sigita Ivaškaitė

Be laiko, be ateities

Laikas yra neišvengiamas Krystiano Lupos spektaklių aptarimo aspektas. Reikia nemažai laiko tam, kad juos patirtum. O vėliau norisi turėti galybę laiko jiems apmąstyti. Gal tiksliau, - jų poveikiui žiūrovo mintims įvardinti. Ilgas, lyginant su dabartiniu gyvenimo ir meno tempu – statiškas ir tekstinis, „Austerlicas“, kaip ir visas Lupos teatras yra meistriškai sudėtas, išmąstytas ir veiksmingas.

Po šios premjeros aiškiai pajutau savo pačios percepcijos kitoniškumą. Galbūt su branda, o gal tam tikru atsiribojimu nuo teatrinių statusų, atsirado pojūtis, jog pagaliau Lupos teatras man tapo prieinamu, aš ėmiau su juo kalbėtis, man kilo klausimai, išlipantys iš konkretaus spektaklio rėmų.

Pasak paties režisieriaus, imdamasis statyti W.G. Sebaldo knygą, jis pats tapo autoriaus autoriumi. Ne kartą akcentuojama, jog rašytojas, tikriausiai iš „balto lapo“ baimės, savo darbą visuomet pradėdavo pasidėdavęs nuotrauką. Tokį būdą perima Austerlico personažas ir pats spektaklis, - Jaunimo teatro scena tampa viena didele nuotrauka režisieriui; vaizdiniu, nuo kurio pradedamos pasakoti istorijos. Šešias valandas ramybės man nedavusį raudonai apšviestą scenos rėmelį finale priėmiau, kaip ryškinamos nuotraukos simbolį, ar net pojūtį. Kiekviena scena – lyg iš lėto ryškėjantis atsiminimas, iš sustabdytos akimirkos tampantis potyrio amžinybe.

Lupa nuolat pabrėžia laiką, jo buvimą, tėkmę, persipynimą ir sąlygiškumą. O laikas yra tampriai surištas su vieta, nes buvimas joje gali mus panardinti į esamąjį, priminti būtąjį, ar nukelti į būsimąjį laikus. Na, o suvokiama vieta pirmiausiai vizualiai.


Austerlicas (nuotrauka - Lauros Vansevičienės)

Stilistiškai Lupos „Austerlico“ scenografija su niekuo nesupainiojama. Trijų sienų įrėminta erdvė tiek spaudžia ir riboja, tiek bet kuriuo metu gali tapti perregima ir peržengiama. Šiosios akcentas – arkos. Didžiulės stiklinės arkos Liverpulio (ar Londono) stotyje, namų languose, bibliotekoje, Paryžiaus kavinėje, ar Marienbado kurorte, Čekijos kiemų vartuose, ar net Terezienštato geto kiemuose. Arka – didinga architektūros išraiška, elegantiška forma, galinti išlaikyti didelį svorį. Arkos gali būti statomos triumfo paminklams ir tuo pačiu – išnaudojamos požeminių tunelių keliams, koridoriams. Žmogaus keltis – pėdos arka - išlaiko visą jo svorį, o kur dar išsigelbėjimas – Nojaus arka. Tuneliai, pėdos, laivas, - visas „Austerlico“ pasakojimas sukasi apie keliones tiek fizines, tiek ir psichologines, - abi surištas priežastingumu. Žinoma, visas gyvenimas yra kelionė, bet tai būtų per daug paprasta.

Stotyje susitinka Autorius Sebaldas (Valentinas Masalskis) ir Austerlicas (Sergejus Ivanovas). Stebimi „Dievo akies“ – didžiojo stoties laikrodžio, jie įveda mus į šokinėjančio laiko pasakojimą, kurio pabaigoje Motinos Agatos Austerlicovos (Jovitos Jankelaitytės) ir Tėvo Maksimiliano Aichenvaldo (Matas Dirginčius) (ne)būtame susitikime nebelieka net laikrodžio rodyklių. „God‘s away on buisness“ nesusivaldo mano ironija, prisiminus Tom Waitsą.

Masalskiui režisieriaus duota pagrindinė užduotis užima visą aktoriaus laiką ir jėgas bei sukuria ypatingai tirštą charakterį. Tai – Sebaldo nuolankumas ir rimtis, ramus autoriaus tonas ir (logiškai suvokiamas) laiko atstumas pasakojant istoriją, leidžiantis „nesimesti“ į staigias ir emocingas reakcijas. Pasakysiu atvirai, - iš pradžių neatpažinau aktoriaus balso. Jau po „Didvyrių aikštės“ buvo aišku, jog Lupa yra tas kalibras, galintis suvaldyti Masalskį. Verta. Visa „Austerlico“ ir Sebaldo pastanga kalbėti apie žiauriausius žmonijos momentus jų nepaminint yra pagrindinė kūrinių stiprybė, leidžianti pažvelgti toliau.

Kiek užbėgau už akių, bet lygiai taip pat „nusodinta“ Masalskio išraiškų paletė jį paverčia lyg pilnai užtušuota tūrine figūra, užpildyta mintimis, emocijomis, jausmais. Todėl puikiai suveikia trumputė mizanscena, kurioje į „realų“ Autoriaus vizitą pas Austerlicą įsiveržęs Austerlicas vaikystėje (Girius Liuga), lyg Mažasis princas, kuriam reikia nupiešti avį, ar Godo „pasiuntinukas“, trumpai ir labai efektingai išsprogdina Sebaldo didįjį troškimą ieškoti. Ieškoti ir rasti. Neleisti pasimesti. Ar tai būtų vaiko šuniukas, ar žmogaus gyvenimo istorija ir jo palikimas, ar, žinoma, jo paties tapatybė.

Ir gal tikrai Austerlicas turi kažką bendro su Mažuoju princu. Jis keistas, atsirandantis lyg iš niekur, baltas, kone permatomas, šalia tokio tamsaus Sebaldo. Vienas talentingiausių (mano galva) dabartinės Jaunimo teatro trupės aktorių – Sergejus Ivanovas gauna jo vertą iššūkį. Jis turi būti, sugerti istorijas, lyg seno mokyklinio sąsiuvinio gale pridėtas popierius rašalą, bet savo „sudėtimi“ nepasikeisti. Aplinkinių vis nusakomas jo neapibrėžtumas, nuolatinio keleivio teturinčio kuprinę ir fotoaparatą įvaizdis toks stiprus, jog pačiam aktoriui jo vaidinti nevalia. Jam belieka būti. Ir tuomet, iš to „jokio“ staiga išgirsta frazė suskamba lyg mistinės filosofijos ištrauka.

Ir taip – tai tiesiog logiškas žmogaus, neturinčio savo istorijos portretas. Apie tai sukurtas ne vienas meno kūrinys, parašyti moksliniai darbai: žmogus, neturintis šaknų, praeities, šeimos, vaikystės, namų. Žmogus, kurio gyvybė jam pačiam kainavo gyvenimą. Žmogus, pasmerktas visą gyvenimą ieškoti savo pradžios. Visuomet pasiklydęs, keliaujantis. Buvimas jokiu ir yra jo prigimtis. Ir tai yra didžiausia bet kokio karo, genocido pasekmė, nes ji nesibaigia viena išnaikinta karta, - ji nuo jos prasideda. Ir todėl Austerlicas sako, jog jis turėjo vadintis Aušvicu. Jo gyvenimas nėra pergalė, o didžiausio žmonijos pralaimėjimo simbolis.


Austerlicas ir Sebaldas (nuotrauka - Lauros Vansevičienės)

Kartais ima atrodyti, kad Ivanovas net fiziškai tampa permatomu. Austerlico noras, siekis rasti savo mamą, jį veda link istorijų, kuriose jis nedalyvavo. O net jei ir buvo, – tas Austerlicas, kuris klausosi nėra tas pats, apie kurį pasakoja. Kaip kurdamas istorijas iš nuotraukų, savąjį gyvenimą jis siekia sukurti iš pasakojimų, užsimerkęs, jų klausydamas jis lyg bando į juos persismelkti, beviltiškai norėdamas pajausti, suprasti, tapti. Čia puikiai suveikia vienintelis kontrastingas Auklės Veros (Danutė Kuodytė) personažas. Emocinga, išraiškinga, jautri, kupina atsiminimų ir pasakojimų, tikra ir gyva, skirtingai nuo sudievintos, tačiau netikros (nes nepatirtos) mamos, ar vis praslenkančio jos vaiduoklio.

Veros pasakojimas apie Austerlico mamos dvejones išvykti, atėjusią naują valdžią ir ribojimus, geriausios išeities jos vaikui paieškas, traukinį, atsisveikinimą, daiktų pakavimą... 50 kilogramų – toks buvo bagažo limitas, pagal nebylią Lupos mizansceną apylygis pačios moters svoriui. Auklės monologas – vienas aukštųjų spektaklio poveikio taškų. Ji, kaip diktuoja Sebaldas, nemini žodžių, sąvokų, kalba apie tai, jog atėjo laikais, kai vieni ŽMONĖS negalėjo važiuoti tuo pačiu transportu, eiti į spektaklius, koncertus, apsipirkti tuo pačiu metu... kaip kiti ŽMONĖS. Tai yra holokausto nesuvokiamybė. Ir tai yra kodėl kalbėdami abstrakčiai mes galime sau priminti, jog skirtingu laiku kenčia skirtingos kartos, tautos, valstybės...žmonės. Kiek dar tautų genocidų mes turime pripažinti? Kiek dar jų mes nežinome? Kiek dar jų turės būti? Kiek dar mes stengsimės teisingai surašyti istoriją?

Tai, ką taip skaudžiai užkabina Sebaldas, - neigimas ir tyla. Gyvenimas po katastrofos, ignoruojant ir kenčiant nebylią kaltę. Griuvėsiai, vaikui atrodantys normaliu miesto vaizdu. Gyvenimas, kuriamas iš liekanų. Vis dėlto šalimais jis mato gyvenimus, kurie nebeturi jokio pagrindo. Ir čia, stebėdama spektaklį aš prisimenu paskutiniu metu dažnai man nutikusius pokalbius su jaunąja karta, šiandien nebejaučiančia jokios konkrečios tapatybės ir žymiai dažniau ieškančia pagrindo religijoje ar mitologijoje.

Istorija gyva, kol ją atsimename, kartojama mums. Lietuva kupina pavyzdžių to, kaip kuo destruktyviau reaguoti į savo praeitį, mėginti išnaikinti bet kokias skausmo liekanas, vietoje pastangų tai paversti kažkuo nauju, kitokiu, priimant visas savosios istorijos dalis. Ir ta nuolatinė kova su praeitimi, jos nagrinėjimas, kybojimas dabartyje ir pasyvus žvilgsnis į ateitį sukūrė šiandieną. O joje gyvenantis jaunas žmogus pradėjo matyti spragas, įžvelgti nenutiestus tiltus, tarp skaudinančios praeities ir netikros jų ateities.

Iš kitos pusės, jei mes sakome, kad laikas – žymiai keblesnis, savyje persipinantis konstruktas, tuomet ateities sąvoka savaime nėra nei reikalinga, nei logiška. Tą įrodo paskutinė „Austerlico“ scena, sumanyta režisieriaus, kurioje Austerlicas, vilkėdamas SS uniformą išmatuoja du nuogus jaunuolius – savo tėvus. Pavargęs jis užmiega ir tuomet įvyksta Agatos ir Maksimiliano, ar bet kurios kitos poros pokalbis. Ir viena vertus tai – fikcijos fikcija, nebūto susitikimo įsivaizdavimas praeityje, perkeliant jį į dabartį per autoriaus/režisieriaus sapną. „Dabar yra 2020-ieji“, - sako Maksimilianas – Matas. Ir lyg mano kasdienybėje sutikti jaunuoliai, menami Austerlico tėvai (nors ir kiek nenatūraliai, egzaltuotai) šaukiasi žmogiškumo ir tapatybės grįžimo, kita vertus, jie pasiduoda nesamo laiko tėkmei vis išlikdami kažkokioje bevardėje koncentracijos stovykloje, kurios sienos ima priminti Gastone‘o Novellio piešinius.

Jei nėra ateities, klausimas, ar yra nuolatinė praeitis, ar - dabartis. Manau, visi dažniau gyvename praeityje, nes dabartis tokia trumpa ir neapčiuopiama, o ateitis per greitai tampa dabartimi, ir taip toliau... Stebint spektaklį darosi aišku, kad Lupos kuriamame pasaulyje laikas nuolat esti trijose būsenose, mirusieji papildo gyvųjų pokalbius, o susitikimai vyksta sapnuose.


Austerlicas ir Sebaldas (nuotrauka - Lauros Vansevičienės)s

Viso veiksmo metu lyg jauti norą sujungti Sebaldą ir Austerlicą. Ir jie jungiasi, turi tiek daug panašumų, ypatybių, lyg perimtų vienas iš kito. Bet vienas visada bus vokietis, o kitas – žydas. Ir tai yra kita jų tragedijos dalis, - įrėžta skirtybė tarp to, kas turėtų būti viena. Todėl Lupa ir Sebaldas nebando mums įrodyti, kaip sunkiai visi kentėjo, kokias baisias bausmes išgyveno. Pirma, mums to nesuvokti, antra – ilgalaikėje perspektyvoje ne kankinimai buvo žiauriausi, o atimta normalaus gyvenimo galimybė.

Visai neseniai močiutė užsimiršusi man pirmą kartą papasakojo, kaip ją, vos baigusią mokyklą, grįžusią namo rinktis šventinės suknelės šokiams, išvežė į Sibirą. „Bandėm bėgti, slėptis tarp šieno. Bet kur ten pasislėpsi.“ Iš jos akių galėjau suprasti, kad tas momentas yra žymiai skaudesnis, nei bet kokie vėliau sekę sunkumai. Atplėšimas nuo namų, žemės, virsmas medžiojamu gyviu ir viso Tavo gyvenimo atėmimas yra žiauriausia bausmė ir ji įvyksta dar neprasidėjusi.

Lupos paradoksas man slypi belaikėje, bet tuo pačiu labai konkrečioje jo kūrinių erdvėje. Architektūroje, apie kurią vis kalba Austerlicas, kuriančioje žmonių istoriją. Pastatuose įrašyta visa mūsų sąmonė, uždaryti buvę išgyvenimai ir būtent statiniai lieka išsaugoti mūsų praeities bei kurti ateities vaizdinių. Tiksliai išpildytos Miko Žukausko vaizdo projekcijos sekundės dalimi perkelia personažus ir žiūrovus iš vienos erdvės ir laiko - į kitą, ar ramiai nužymi tai, ko negalima išgyventi scenoje gyvai, vardan nebūtų sutrikdytas spektaklio ritmas. Norisi sakyti, kad autentiški kelionėse į Čekiją ir kitas vietas užfiksuoti vaizdai suteikia kažkokį ryškų akcentą, bet nežinau, ar tuo nesuabejočiau. Bet kuriuo atveju veiksmingu tampa aktorių – žiūrovų suartinimo momentas. Kad ir tikroje mašinoje filmuota Mari de Vernėj (Viktorija Kuodytė) ir Austerlico scena. Nieko ypatingo, bet aktorių artumas ir žiūrovo žvilgsnio pritraukimas labai pasitarnauja emocijos pokyčiui.


Mari (nuotrauka - Lauros Vansevičienės)

Vidurinioji spektaklio dalis dedikuota meilės romanui. Tik viso veiksmo metu manęs vis neapleido nuobodulys ir mintis, jog kažkas su Mari – Kuodyte ne taip. Protas matė ir suvokė tikslią, detalią vaidybą, pastebėjo kiekvieną akcentą, bet emociškai negalėjau „prisileisti“ personažo. Mari frazės kartais atrodė pernelyg banalios, lyg paviršutiniškos, kontrastuojančios su kuriama atmosfera ar paties personažo svoriu. Bet galbūt tai, kad Austerlicas, kaip pats sakė „ją prarado“, dėl to, kad mes jos frazes girdėjome per jo atsiminimą, tik parodė, kiek daug tos moters jis tiesiog praleido. Kiek daug jos liko tarsi už stiklo. Kiek daug daugiau ji būtų galėjusi duoti, jei joje jis nebūtų tiesiog ieškojęs savo motinos. Galbūt dėl to Mari kalboje išliko ryškūs jos pasakojimai apie kompozitorius, - meno pagrindai, kuriuos Austerlicas įsivaizdavo turėjęs gauti iš motinos.

Kalba, dialogai, konstruojami iš monologų, ar visuomet kažkiek adresuojami patys sau – „Austerlico“ pasakojimo ypatybė. Pirmiausia ji, žinoma, gimsta iš pasirinkto literatūros kūrinio formos, tačiau Lupa nesistengia jos galutinai perdirbti. Kiekvieno personažo pasakojimas kitam visuomet yra ir pokalbis su savimi. Tai nėra taip jau dirbtina, ar teatrališka, - kasdien pasikalbame su kitais tam, kad suprastume savo mintis. Scenoje tai gali būti įvardinta atsiribojimu, „brechtiškumu“... manau, Lupos teatro aktoriai savyje visuomet nešiojasi tą vidinį pokalbį, suteikiantį spektakliams iki galo neįmenamos mistikos ir kitokio buvimo pojūčio.

Mari lūpomis papasakojama ir Marienbado istorija. Dirbtinai sukurto kurorto, skirto privilioti ir kuo ilgiau „gydant“ išlaikyti turtuolius atsiradimas sąmoningai užfiksuojamas spektaklyje. Savaime suprantama tam, jog vėliau, pasakojant iškrypėliškos (t)ironijos Terezienštato sukūrimą galėtum atsekti paraleles. Galbūt keistu laiko lanku pirmoji Marienbado aukštuomenė, per žydų rankomis sukurto geto patirtį, spektaklio pasakojimo dėka tampa save dirbtiniuose pasauliuose uždarančiais šiandienos turtuoliais.

Akivaizdu, kad priekyje matyti tik katastrofa. Nors ir labai poetiškai ir užuominomis, bet pateikiamas galimas išsivadavimas – kaip G. Novellio pavyzdžiu iškeliauti į Pietų Ameriką ir rėkti „A-a-a-a-a“. Vidinio, lyg mutavusio balso apraiškos, atmosferiškas garso takelis – subtilus Artūro Bumšteino darbas. Paėmus į rankas Jaunimo teatro vyriško (tai – ne komplimentas) sezono laikraštį, pamaniau, jog kompozitoriui darbas su Lupa turėjo būti ne tik gera mokykla prieš premjerą, bet ir kažkuo artimas savo filosofija. O tuo tarpu Novellio klyksmas Pietų Amerikoje susisiejo su būsima Gintaro Varno premjera „Puikus naujas pasaulis“, kuriame ateitis, kaip katastrofa – taip pat neišvengiama.

Lupa žvelgia plačiai ir detaliai, - kiekviena smulkmena vienoje spektaklio dalyje turės sąskambį kitoje. Kad ir iš pirmo žvilgsnio paprasti, laikmetį aplenkiantys Piotr Skibos kostiumai: žalia suknelė, pakliūvanti į kitas rankas, virsta motinos įvaizdžiu. Visam tam vieno teksto, ar vieno žmogaus žvilgsnio, vargu ar gali užtekti.

Kaip bebūtų, meistriškai sudėtas darbas vis tiek kartais gali tapti nuobodus, kažkoks personažas neįtikinti, o jauni aktoriai akivaizdžiai atrodyti silpniau, nei vyresni kolegos. Nemaloniai nustebino bendradarbiaujančio kino režisieriaus pasirinkimas, kvestionuojantis socialinę Jaunimo teatro poziciją, o pridėtiniu meniniu turiniu toli gražu nesiekiantis spektaklio kokybės (apie šią problemą reikia kalbėti atskirai, tad nesuteikiant ne vietoj ir ne laiku per daug garbės, tiesiog neminiu konkrečios pavardės). Tačiau visą tą pasakyti galima ir net reikia, nes niekas neturi būti „neliečiama“.


Austerlicas ir Mari (nuotrauka - Lauros Vansevičienės)

Manau, dar reikia šiek tiek laiko susigulėti spektaklio eigai. Matyti, jog tokioje didžiulėje apimtyje dar netolygiai išsidėsto Ivanovo buvimas, kartais sutrūkčiojantis, lyg perjungiant automobilio pavaras. Visgi tokios apimties ir sudėtingumo vaidmenyje tai – daugiau su laiku įgaunamas įgūdis, nei neištaisomas trūkumas. Kaip jau minėjau, kažko man pritrūko V. Kuodytės atlikime, bet sunku pasakyti – galbūt aš tiesiog nesutinku su Sebaldo tekstu ir piešiamu moters portretu, o tai – dar kita tema.

Bet kokios pastabos niekaip nesumenkina atlikimo kokybės, tik parodo, kad turinio persunktas kūrinys dar turi daug erdvės augti ir gyventi savąjį gyvenimą. Klausimas iškilo tik vienas: ar gali „Austerlicas“ susikalbėti su jaunąja karta, kitokia kalba ieškančia tų pačių atsakymų? Ar ne per greitai Lupa palaidoja jų ateitį? Lyg Polio Klė angelas, nunešamas progreso audros nuo dabarties griuvėsių. O galbūt režisieriaus ištęstas laikas kaip tik bando sustabdyti mus visur skubinantį „tobulėjimą“?

124 views0 comments

Recent Posts

See All

Jaunimas