• Sigita Ivaškaitė

Gauja, bendruomenė, Respublika

(tekstas. Ne recenzija. Rišlumo sulig buvusia patirtimi)


Negaliu nerašyti po spektaklio. Net jei ne visą mačiau, net jei tik repeticiją stebėjau. Bet niekaip kitaip nesigavo, o ir tekstas į rimtą recenziją nepretenduoja.

Rašysiantys rimtas recenzijas jums paanalizuos kažką, kas man šiais laikais nebėra svarbu. Ir labiau atpasakos vyksmą. Jei tai dar kam nors įdomu. Ne man spręsti, bet man rinktis.

Renkuosi kalbėti apie tai, kaip pati kelionė į Kino Klasterį man priminė važiavimą per Varšuvą į kino angarus stebėti Krzysztofo Warlikowskio ar Kristiano Lupos spektaklių. Kaip atmosfera viduje man priminė Heineken festivalį, kuriame naktinį muzikos skambesį dieną keičia teatro programa. Kažkas tokio čia ir turėjo būti. Łukaszo Twarkowskio ir kūrybinės komandos „Respublika“ – visų pirma reivo ir saviraiškos laisvės šalis. Saviraiškos - plačiausia šio žodžio prasme. Galvojant apie šiandieninį Lenkijos politinį kontekstą, Klasteryje švietusi vaivorykštė buvo ne tik vandens kriokliui tinkama scenografijos detalė, atvirumo simbolis, tobulesnio rytojaus šviesa, bet ir liūdnas priminimas.

„Respublikoje“ keliauji laisvai. Svarbu nešiukšlinti ir netrukdyti. Gali stebėti iš toli, iš arti, sėdėdamas, stovėdamas, ar dar kaip nors, o gali ir dalyvauti. Tik sąmoningai, jei trukdysi – tave staigiai ir maloniai įspės, ar patrauks. Ypatingai gražu tai, kad laike, kuomet vėl padidėjęs susidomėjimas utopijų ir distopijų kūrimu, į vieną iš tokio konstrukto pasakojimų visi papuolame su kaukėmis, rekomendacijomis, kiek žmonių gali tilpti skirtingose aikštelėse vienu metu bei vis pasitinkančiais dezinfekantų buteliukais. Galbūt ne visi susimąsto, bet pagalvojus mindfuck‘as tikrai įvyksta. Dar prieš metus Tai jau būtų buvusi alternatyvi realybė. Ir apskritai, spektakliui apie nuolatinį žmonijos bandymą kurti alternatyvias (autentiškas?) bendruomenes, premjeros laikas išpuolė daugiau nei idealus.



Jau ir iki pandemijos socialinių tinklų burbulai (oh, kaip jau apie juos atsibodo kalbėti), naujai besiburiančios ne tik tikėjimu, bet ir dietologija paremtos bendruomenės, pseudo-mokslininkai, ir – mano mėgiamiausi – plokščiažemininkai kaustė dėmesį. Vienus norisi paglostyti ir duoti saldainį, kad atstotų, kitiems į galvą nori duoti, bet negali, nes... Na... Negali gi? Juokas juokais, bet atėjome iki to nuvalkioto, bet visgi „virsmo“ laiko. Gal pandemija ir yra tas virsmas. Ką aš žinau... Bet kuriuo atveju, nesustojančio pirkimo ir informacijos srauto prisotintas gyvenimas mus atvedė iki esminio išsiskirstymo. Kai kurie tiesiog nori bėgti nuo nuolatinio triukšmo, kiti tikisi išlaikyti esamą tvarką, treti neria į dvasinius ieškojimus, bando giluminiai kvėpuoti ir t.t., ir pan. Ir prie viso to dar pridėkime visų mūsų patirtą karantino džiaugsmą ir smaugimą.



„Respublika“ renkasi labai konkrečią, o kartu ir per visą žmonijos istoriją atsikartojančią išeitį. Ji, mūsų patirtyje lankymosi vakarą kuriama iš labai konkrečių aktorių išgyvenimų, sukauptos didžiulės vaizdo medžiagos iš ankstesnių susitikimų, stovyklų, ar galbūt net repeticijų. Kita vertus, 6h neprailsgstantis spektaklis, - labai nagingas instaliacinio pobūdžio reginys, besiremiantis tikra ir kiek pakoreguota žmonijos noro sugyventi su savimi, istorija.


Respublika (foto - Andrej Vasilenko)

Veiksmas prasideda bet kokių Namų centre – virtuvėje. Čia kalbamasi, kyla ginčai, sprendžiami klausimai, vyksta diskusijos. Po truputį veiksmas plečiasi ir į kitas erdves, o scenografijos perkonstravimui reikalingos pauzės lengvai užpildomos kelione iki baro ir trumpu prisėdimu lounge zonoj, kol televizorius transliuoja paraleliai vykstančias scenas kitose erdvėse, o už Dj pulto stoja vis kitas aktorius. Gal ir klampu, bet principas pagaunamas greitai.

Režisierius elgiasi sumaniai ir mus įtraukia po truputėlį. Pradžioje duoda, atrodytų, net per daug laiko apsiprasti prieš veiksmą, po to paskelbiamos pertraukėlės (kuo toliau tuo labiau trumpėjančios, ar tiesiog virstančios smulkesnių scenų veiksmo laiku), ir jau nepastebėjai, kaip nusipirkai trečią buteliuką alaus. Jei nenorite niekur eiti, visą šį laiką stebite profesionalų kino filmą. Operatoriai dirba puikiai, garso komandai perbėgos metu dar buvo kur tobulėti, bet suprantant apkrovas ir veiksmo sudėtingumą – kol kas atleistina. Naudojami du ekranai man vis primena „Requiem for a dream“ filmą. Prakalbus apie filmus, neabejoju, kad čia galima ir „Dogvilį“ įvelti, ar imti kalbėti apie teatro-kino kūrėjus, kaip Kornélio Mundruczó, ar šiame kontekste Mariusz Treliński... Dar vis prisimindavau „Baimę ir neapykantą Las Vegase“, o ir gal kitiems mažiau žinomą „Interstate 60“. Tai čia pradžiai.


Respublika (foto - Andrej Vasilenko)

Pasitikrinus režisieriaus gimimo metus, pagalvojau apie tai, jog tikrai yra karta, augusi su narkotikų ir alkoholio prisodrintu kinu ir jo herojais. Drąsiai save ten pat prisiskirsiu. Mums cigaretė burnoje, butelis rankoje ir net švirkštas venoje bene įprastas dramos reginys. Nesakau, kad mielas. Omenyje turiu tai, kad nuo vaikystės supratome, kad mūsų herojai gali būti ir nesiskutę alkoholikai, ir kokainą šniojančios ekscentriškos gražuolės. Kokia viso to prasmė mums šiandien? Nežinau, bet kaip minimum galim pateisinti savo prastesnius pasirinkimus ir destruktyvų elgesį. O minėtame „Interstate 60“ vaizduojamą „Euphoria“ reivo šalį, kurioje stiprus narkotikas valdo avių banda virtusius paauglius, šiek tiek atpažįstame savo kasdienybėje.

Kalbant apie avis. Šunys. Vilkai. Nuo pat spektaklio pradžios pasirodančiuose tekstuose, vėliau ir personažų elgesyje imi atsekti atsikartojantį šunį, kuriuo galiausiai net persirengiama. „Šuniškas gyvenimas“, „šuo ir kariamas pripranta“, - turime ne vieną posakį ir dauguma jų mus veikia žeminančiai. Tad kas turėtų mus išaukštinti? Jei ne katės, tai, sakyčiau – vilkai.

Jei šuo - tas prijaukintas vilkas - yra šiandienos atbukinto ir išlepusio žmogaus atitikmuo, tuomet vilkas yra jo pirmtakas, grynakraujis, tikrasis alfa, tikroji rūšis. O vilkai gyvena gentimis. Štai štai štai. Tik per šiek tiek tolimų Joseph Beuys konotacijų ir iš dar toliau ataidinčio Allano Kaprowo pagrindų, puikioje pokalbių laidos scenoje pagaunu uodegą. Dažnai išsakoma nuvalkiota mintis, jog turime atsigręžti atgal, grįžti prie savo ištakų, „Respublikoje“ mane pasiveja vilko staugimu. Jais turėtų/norėtų tapti susirinkę aktoriai. Iš dalies, tokiais alfomis jie ir pasirodo salėje. Nieko nebijantys, griaunantys sienas, vidinio ritmo vedami.

Viskas, ko šiuolaikiniam, ar bet kokiam tobulėjančiam žmogui, atrodytų, reikia tai – grįžimas į paprastesnius laikus. Prie pagrindų, prie esmės. Bet ar tai nėra žaidimas sąvokomis. Ar tai nėra paprasta saviapgaulė, sapnas, kuris, jei virs kolektyviniu, atstos realybę? Čia tie šiuolaikiniai reivo atsiskyrėliai pamato savyje amišus. O galbūt tiesiog save praeityje. O gal... o gal visgi ir ten, ir dabar - čia - esančių aktorių nėra. Juk tą suponuotų ir jų elgesys – atrodo jie visad šalia, bet tikrai ne visuomet buvimas greta veikia jų sceną. Galbūt jie iš tiesų egzistuoja tik kameros užfiksuotame vaizde, o mes stovime tik šalia praeities projekcijos? Juk kas yra dabartis, jei pirminiu vaizdu imsime vaizdo transliaciją? O ir iš dekoracijos vis dingstančios sienos, lyg ėjimas kiaurai jomis, žvilgsnis per materiją, - vaiduokliškumo simbolis. Tada atsimenu ir filmą „Kiti“ su Nicole Kidman.


Respublika (foto - Andrej Vasilenko)

Bet viskas turi ir žymiai paprastesnę liniją, - kuo arčiau tobulos naujos bendruomenės atsidursi, tuo greičiau ji ims irti. Nes toks darinys tėra iliuzija, kurios įgyvendinti dar nepavyko nė vienam mūsų istorijos skyriui. Ir ta proga ji čia pat bliūkšta, aktoriai „grįžta į save“, ima pasakoti ir aiškinti spektaklio atsiradimo istoriją.

Yra riba, už kurios dirbtinai kuriama bendruomenė negali išeiti. Ta riba yra kažkur mumyse, kažkur tarp tuo metu ją sudarančių asmenų. „Respublikoje“ ji atsiranda tarp skirtingų tikrovių, gyvenimo teatre ir už jo, savyje ir savo personaže... Lyg pernelyg dramatizuojama ir suplokštinama, bet, kita vertus, jei ne per asmeniškas patirtis pasiektas rezultatas, šis pasakojimas mūsų neveiktų. Mes taip nepajaustume tos tikros odos šalimais. Juk tik per individualią patirtį gali atsiskleisti bendrystė.

Gražu, jog visame šiame tvarkingame chaose randasi vietos labai daug kam. Svarbiausia – nuostabiems aktoriams. Nenoriu vardinti kiekvieno, nes tokiame darbe „kartu“ ir „neišskiriami“ yra didžiausias komplimentas. Taip pat svarbu, kad čia puikiai veikia ne tik kiekviena aktorių karta atskirai, bet papildomo svorio suteikia ir vyresniųjų-jaunesniųjų susidūrimas bendros nežinomybės akivaizdoje. Kuomet vieni kitiems jie ne(be)gali būti kelrodžiais, nes nebėra pamatinių taisyklių. O tą aš jau girdėjau ir iš dar jaunesnių žmonių. Vadinasi - pataikyta. Programa veikia. Eksperimentų vis dar bus. Matyt, svarbiausia, kad tas reivas fone nesustotų.


Respublika (foto - Andrej Vasilenko)

562 views0 comments

Recent Posts

See All