• Sigita Ivaškaitė

ilgai kaupTOS mintys

Na, ar jau įsisąmoninot, pajautėt, kad PAGALIAU įsirašėt į istoriją? Šalia (tiksliau po) maro, bado ir kt, - 21a. pandemija. Laikas, kai visur skubantys, laiko neturintys, per galvas besiverčiantys staiga turėjo sustoti. Ar žinot, kad vienu metu maždaug pusė pasaulio buvo uždaryta karantine?

Aš tai kažką pajaučiau. DUH. Viena vertus dažnai apima beprasmybė, nes, na...


Akivaizdu, matyt, pernelyg akivaizdu tokiais momentais tampa tai, kas yra esmė, ko labiausiai nori žmogus ir ką labiausiai vertina. Gyvybę. Savo gyvybę. Va mano močiutė visai neliūdi, kad jos nieks nelanko. Žinoma, ji ir šiaip šiuo metu yra galutinėse atostogose, kur ir vyras jau paleido nuo visko atsikvėpti, bet kad ir pasipratinus prie vienatvės, svečių gi laukia. Bet ne dabar. Paskambino, proanūkę su gimtadieniu pasveikino ir sakė nenešt jai viruso. Ok. Realiai apsidžiaugiau, kad jai viskas gerai – neliūdi, jei dar taip gyventi norisi. Nes juk apie tai viskas yra.

Kažkoks išsigryninimas atėjo. Tarkime man, savotiškai ramiau pasidarė, nes su vaikais aš jau seniai „užsidarius“ ir atsargoj dar bent metai nuolatinės priežiūros, - žodžiu pripratus. Tik aplink vis visiems labai visur spėt reikėjo. Na, dabar jaučiuosi lyg su visais „vienoj valty“.



Bet ne apie tai. O apie tą išsigryninimą... Čia kuo ypatingai maži ir ypatingai seni panašūs, - būnant su jais supranti, jog jų pagrindinis tikslas yra išgyventi. Nors abiem be asistavimo kai kuriais periodais ypatingai blogai sekasi. Išsigrynini ta prasme, kad aplinkinis pasaulis tikrai susiaurėja, šalutinės veiklos išnyksta, esi tu, vaikai ir tai, ko reikia jiems išgyventi ir augti. Tas nuolatinis buvimas kartu, atskirai nuo visų kitų, nes kad ir kaip stengtumeisi suspėti su visais susimatyti, susidirbti ir susi susi, nu niekaip... Turi per daug reikalų savo burbulėly.

O burbulai būna geri ir nelabai. Viena vertus, koronos metu gyventi vienkiemyje, kultivuoti ūkį, užsiimti gyvuliais – prabanga ir pliusas. Jau iki tavęs ta koronė turi 100 kartų mažesnį šansą ateiti, negu iki to išsilavinusio, nufiltruotu veidu socialité iš prabangaus loftuko sostinės cente. Well, kinda

Bent jau mes, važiuodami pro kaimus, apie tai vis pagalvodavom.

Kiti burbulai gi tie baisiausi – socialiniai, tinklų. Pastebėjot, kad su išskirtiniais, sunkiais laikais, labai išsigrynina jūsų News Feedas? Ypatingai FB lieka tik aktyviausi aktyvistai. Ir arba jie bus mąstantys taip, kaip jūs, arba lygiai priešingai, arba...



Baisu, kiek savybių pamatyti gali. Kaip sau mintyse kartoju, per šį karantiną mane labiausiai užkniso spaudos konferencijos ir tai, kokie žmonės yra aršūs, o blogiausiu atveju – ir buki. Liūdna matyti tuos, tikinčius sąmokslais, kuriuos paneigti užtenka užduoti tikslesnį klausimą. Tik pasineigs jie jums, o ne tikintiems, nes jiems tai tebus dar vienas kokios nors TIESOS apie JUOS įrodymas. Baisu yra suprasti, kokiame skirtingame nuo tavo pasaulyje gyvena kažkas iš tavo paties FB draugų. Supranti, kad kažkur, gal net tame pačiame mieste, prie panašaus, kaip tavo kompiuterio, sėdi pažįstamas, kuriam šiuo metu pasaulyje pandemijos nėra, o vyksta didžiulis, na, kad ir Illuminati sąmokslas.


Bet juk taip buvo visada. Tenka sau kartoti. Taip. Bet ne visada tai taip akivaizdu, ne visada tai taip tėškiama tau į akis. Visi mes pasislėpdavom savo kasdienybės burbule, užsisukę tarp darbų, reikalų ir ų – ų – ų.


Viskas sustojo... Dabar man sunku įsivaizduoti, ką tai reiškia šiuolaikiniam vienišam žmogui. Beje, įdomu, o kas šiomis dienomis vyksta TInderyje, kaip keičiasi ir ar apskritai dar egzistuoja pasimatymai, ar pan? Mačiau straipsnį, kad cam girls jau nebespėja apimti paklausos. Sounds legit.


Taip, kaip išryškėja tavo fb herojai, pasimato ir pasaulio lyderystės veikėjai. Ten kaip ir nieko naujo. Na, bent jau mano pasaulio burbulo tai nenustebino. Kalbant lokaliau, apie Lietuvą, manau, kad dabartinės valdžios fetišas draudimams šioje situacijoje net kiek pasiteisino. Pripažinkime, tiesa, jog daugelis iš mūsų numanėme, kokį nepadorų pasitenkinimą KASDIEN išrašant po draudimą, turėjo jausti valdantieji policininkai. I mean. NO, that is what I mean. Tikėkimės, kad smegenį atspaus laiku ir vietoj


NA, bet kol kas tfu tfu tfu, mūsų buvimas niekamlabaismarkiaineįdomiu kraštu, atsiperka. Gal išplauksim gana greit (kalbant apie sergančiųjų skaičius).

Gal reiktų imtis įgyvendinti utopiją? Lietuviai – viena greičiausiai savo šalyje COVID-19 išnaikinusių tautų, skelbia užsidarymą. Dėl nenunykstančio pavojaus įvežtiniams atvejams, šalis palieka užvertas sienas ir imasi viduje kurti nacionalinę ekonomiką, produkciją and so on... Kažkada tokį užsidarymo pasiūlymą išsakė rusas, per naujųjų vakarėlį Maskvoje. Oi, kaip iki nukritimo tada su brangia drauge prieš jį stojom ginčytis. Ne tai, kad dabar nesiginčyčiau, bet tenka pripažinti, kad kontekstas keičia...


Bet kuriuo atveju tai yra nerealu, nes skrydžiai JAU atnaujinami. O kultūra dar TIKRAI palauks. Ir tai taip pat iš esmės nestebina. Liūdina. Bet nestebina. Nes tie visų apverkti 150 žmonių lėktuve Valstiečiams į eurus konvertuojasi, o tie MS Juodojoj salėj – nea.


Sunku, nelengva, bet dar sunkiau gali pasidaryti imant galvoti apie žiūrovų lūkesčius, nuomones ir nuotaikas. Kaip, tas eilinis, įbaugintas žmogus jaučiasi, ar jis pasiruošęs eiti į vieną erdvę su kitais, tamsoje, šilumoje ir ilgam? Jei visa panika juos net parduotuvėse išmokė elgtis padoriai?! T.Y. palaukti, kol kitas pasiims prekę sau, ir tik tada prieiti prie lentynos savais reikalais... (Gal galim šito neatšaukti?) Kitas dalykas, tas žmogus, kaip ir mes dabar pirmiausia laukia viso šito pabaigos. Tada jis ims skaičiuoti, kas liko, kiek įmanoma uždirbti, ar įmanoma, ir kas svarbiau


Bijau, kad ateis kažkokios natūralios atrankos metas, kai išgyvens stipriausi, tik nežinau, kas tuo metu bus ta stiprybė. Ir čia ta mano pradžioje minėta, vis aplankanti beprasmybė... Nes jei mums gali užtekti mažiau, gal daugiau nereikia? Bet labai greitai supranti, kad reikia, nes jei nebūtų buvę to „daugiau“, - nebūtum išgyvenęs. Jei nebūtum daug dirbęs iki šiol, neturėtum jei ne pinigų, tai bent savo rūbų, telefono, ar dar kokio daikto. Jei iki pandemijos nebūtų taip įsisiautėjęs kultūros pasaulis be sienų... Neturėtume nieko, ko šiomis dienomis kasdien laukiame.

Juk: gera kava – skonio kultūra, gražus jos puodelis – maisto kultūra, kėdė ir stalas, prie kurių geri – dizaino kultūra, kavinė, kurioje geri – architektūros ir verslo kultūra, žurnalas, kurį tuo metu skaitai – literatūros kultūra, muzika, kurią girdi – kultūra, filmas, kurį planuoji žiūrėti, spektaklis, kurio gailiesi nespėjęs pamatyti, koncertas, kuris buvo atšauktas... Kultūra.


Kas lieka, kai nieko nelieka. Hah. Man visuomet atrodo, kad viskas susiję. Net niekaip ne mistiškai. Tiesiog. Šitas planetos sustojimas galbūt visai kitomis prasmėmis nupirko mums laiko. Galbūt tai buvo tas wake-up call. O ko iš jo turėjom pasimokyti? Nežinau, jūs man pasakykit. Manau, kad kiekvienam tai yra vis kažkas kito, nes visi laiką išnaudojame skirtingai, jį skirtingai suprantame, bet faktas tas, kad buvome ir esame priversti daugiau laiko praleisti su savimi pačiais, su savo esme, - paprasčiausia (?) gyvybe. Ir čia kažkaip vis noriu „davyniot“ ir nenusaldint to, kad įvertinus savo gyvybę ir imi norėti su ja ką nors nuveikti. Juk tik (visomis prasmėmis) dūstantis žmogus vertina dovaną kvėpuoti.






122 views1 comment

Recent Posts

See All

Rūke