• Sigita Ivaškaitė

Neišduosiu, skaityk straipsnį („Sirenų tyla“)

Nu, mergos, pridirbot. Seniai nebuvo taip džiugu ir apmaudu vienu metu. Net nesuprantu, nuo ko pradėti rašyti. Ar išlaikyti įtampą ir sakyti „kaip gerai, kad kalbam apie tai scenoj“, o tada gale „bet dar trūksta amato įrankių išraiškai“. Ar iš karto sakyti, kad „nepavyko“ ir tada paknopstom bėgti traukti skęstančios valties, nes „pagaliau kažkas išdrįso“. O gal viską apipinti senu geru „jaunimas bandosi“? Baisiausia, matyt, yra tai, kad aš jau girdžiu (net nebūtinai) vyresnių kolegų ironiškus pasamprotavimus Lauros Kutkaitės „Sirenų tylos“ spektaklio tema, nes, deja, bet buvo paliktos beveik visos įmanomos skylės pirštams... pabaksnoti.

Aha, nepykit, kalbėsiu paprastai ir atvirai šį kartą. Gal todėl, kad spektaklyje man to ir pritrūko. Režisierė, pristatydama idėją, pasakoja apie ją įkvėpusią Homero „Odisėją“, kurioje mitinės Sirenos nuolat tildomos. Pasikvietusi dramaturgę Teklę Kavtaradzę, Kutkaitė nusprendė jas prakalbinti. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, kuriame rodomi dėl seksualinio priekabiavimo ar kitokių manipuliavimų galios pozicija kaltintų režisierių darbai, staiga atsirado spektaklis #metoo tema. Viena vertus – labai drąsu iš kūrybinės komandos pusės, kita vertus – labai patogu dabar bus teatrui eilinį kartą „atsimušinėti“: pas juos kuria ir rodomi įvairūs kūrėjai, skatinamas dialogas ir t.t. NU NEBENT jau nuteistas esi, tai tada jau gal tiek to.

Ir spektaklis bus patogus, nes (visgi) ne iki galo drąsus. Ir čia aš nekalbu apie asmeninėmis istorijomis už kadro pasidalinusias aktores-koleges, ačiū joms. Drąsos labiausiai iki finalinio tikslo pritrūko pačiai režisierei. Tam, kad šiame teatre galėtų pasakoti tikras istorijas, ji apsistatė sąlyginėmis Paulinos Turauskaitės dekoracijomis ir moterišką bei vyrišką pradą priešinančiais kostiumais. Aš suprantu: mitinės, bet ir iš tiesų istoriškai tildytos moterys, šiuo atveju – aktorės, Sirenos (dar ir prie festivalio tinka), visos tokios „plaukiančios“, staiga prabyla tikromis istorijomis. Griaunamas romantizuotas aktorės paveikslas, atsiveria sudėtingi profesijos niuansai, nuvedantys į kasdienybe tampančio seksualinio priekabiavimo pasakojimus.


Sirenų tyla_D.Matvejev foto

Tik kad bijo iki galo eiti režisierė ir pasirinkta aktorių komanda jai nepadeda. Pradėdama slėpynes sąlygoje „čia salos teatras“, apipindama abstrakčiu ir kiek pretenzingu choreografijos panaudojimu, paradoksaliai pratęsia jas Sirenų-aktorių pozicijose. Nuoširdžiai nesuprantu, kodėl kalbėti #metoo tema reikėjo pasirinkti Rimantę Valiukaitę ir Tomą Vaškevičiūtę? Bet kažkaip grįžkim, užskubėjo mintis.

Viso spektaklio metu neapleidžia jausmas, jog Kutkaitė bijo sienų, kuriose kuria, kurios juk „viską girdi“. Gal dėl to įėjus į naują salę erdvė jutosi pažįstama – tiek ją įelektrino kūrėjų jaudulys. Bet juk pasirinkus savo kūryba garsiai kalbėti apie opiausias moterų kūrėjų problemas, bijoti nebėra kada. Arba eini va bank, arba ne. Pusiau dokumentinis, pusiau simbolinis, truputį šiuolaikinis, komandinis, bet labai režisūrinis... Nepykit, bet joks pasidaro spektaklis, kurio stipriausia dalis yra savo istorijas paaukojusių moterų drąsa ir nuosaikus šviesų dailininko Viliaus Vilučio žvilgsnis: visuomet sekantis, lydintis, nekvestionuojantis. Ir nepradėkit apie seksizmą šitoj vietoj. Ne, ne dėl to, kad vienintelis vyras (aš, beje, vis tiek labiau už 50/50 proporcijas komandoje), o dėl to, kad žmogus gerai savo darbą atliko.

Kaip ir Agnė Matulevičiūtė, mano galva, viena jautriausių šiandienos teatro kompozitorių, visuomet randanti būdą padėti vystyti temą nedominuojant. Čia ji iš tiesų daug žaidė Sirenų balsais, juk per istorijas pasakojančius balsus turėtume konstruoti savo patirtį šioje situacijoje. Balsai, jų mutacijos, sąskambiai, dermės ir emocinis poveikis tikrai buvo svarbus instrumentas. Gaila, jog ne po kiekvienu iš jų glūdėjo ta „teatrinė tiesa“.

Matot, kai esi teatre, daugumą pasakojamų galios žaidimų ar net prievartos istorijų girdi ne kartą ir ne du. Gandai sklinda ir atsimušdami į sienas aidi nuolatos. Todėl bent jau po akademijos susidarai gerą įspūdį apie tai, kuo pasitiki, o kuo ne. Studijuodamas išgeri su vienu ar kitu žmogumi, kuris atvirumo minutę pasipasakoja savo skaudulius ir po truputį dėlioji paveikslėlius. O dar ir asmeninės patirtys, žinoma, prisideda. Todėl man patikėti dar #metoo bangos pradžioje išsakytomis išpažintimis nebuvo sunku. Neatsirado nei naujų kaltinamųjų vardų, nei aplinkybių. Viskas atitiko. Jei kas nustebino, tai tik neįtikėtinas šlykštumo nuoseklumas.

Būtent dėl to niekada nesupratau aktorių, neigiančių išpažintis, puolančių koleges ir ginančias režisierius. „Man tai niekad nebuvo“ - hm, nu jo, bet ir mėnuly nebuvai, bet dėl to nesakai, kad niekas kitas neskrido. „Pačios lindo/pačios kaltos“ - nes anas tai jau nepakaltinamas. „O kur įrodymai“ - šitas geriausias... stokit į ginekologiją, psichologiją ir išsiaiškinkit. „Kur video“ – ne pornografijos kūrimu, o priekabiavimu kaltinamas jis. Ir čia be galo galima tęsti. BET.

Bet, suprantat, reikalas tas, kad ta kita pozicija yra ir jos išstumti nevalia. Tą supranta ir Kutkaitė, matyt, dėl to pasikviesdama Valiukaitę ir Vaškevičiūtę. Kol kas atskirai apie jas, nes jų viešumoje išsakoma, kitiems duodama suprasti pozicija palaiko kaltinamųjų pusę. Bėda tame, kad pati Kutkaitė jas ir nutildo. Kaip smagiai Toma su Rimante maudosi spektaklio įžangoje, kuria pristatomuosius etiudus apie „iš mados neišeinančią aktorę“, „vieną mėnesį daugiausiai uždirbusią legendą“, kartu su Aiste Zabotkaite tiksliai atkuria kiekvienos aktorės, o ir aktoriaus, išgyventą pokalbį „dėl tos sutarties“... Kažkaip kol juokaujam apie direktorių – ramu, o jau apie maestro sunkiau... Daugiau baimės?

Bet Sirenos ima nykti, o tiksliau – tikėjimas jomis. Valiukaitė ir Vaškevičiūtė, būdamos iš tiesų puikios aktorės, abi turi didžiulę vidinę energiją, spinduliuojančią toliau, nei mizanscenų išdėliojimas, choreografija, ar sakomi tekstai. Kaip aš turėčiau patikėti Tomos ironija sakant monologą apie kančią ir genijų, kai dar pavasarį Kryžiuose ji per savo kalbą liepė visiems pagerbti Koršunovą? Net jei ja patikėčiau, prašau, nereikia to simbolizmo su kėdėm...


Sirenų tyla_D. Matvejev foto

Senas geras „netikiu“. Jei kiti netiki aukų išpažintimis, aš spektaklio metu negaliu patikėti kai kuriomis aktorėmis. Nes visų pirma netiki jos, o tekstus vis viena turi atlikti. Ir režisierė neieško formos, kurioje kiekviena aktorė galėtų turėti liniją arba sutampančią su asmenine pozicija, arba atrasti kitokius įrankius, įgalinančius reikiamam santykiui sukurti. Ir čia ta „pusiau dokumentika“... Man rodos, kad ir kaip perrašysi aktorių pasisakymus, ar improvizacijas, pozicijos autentiškumas tokiame darbo principe išliks visada. Todėl, sakydamos tekstus, kurių pozicija joms iš esmės nėra priimtina, aktorės atitolina kūrinį nuo tikrojo jo poveikio. Ir į viena kitos lūpas įdėti jų tekstai praranda savo jėgą.

Ir šitoj vietoj aš kažkaip prisiminiau Johny Deppo ir Amber Heard neseniai pasibaigusį (kol kas) teismą. Labai pop‘sinė, bet ir aktuali nuoroda, nes aš sutinku su tais, kurie sakė, jog Deppo pergalės atveju bus vėl suabejota aukų istorijomis. Tai jau vyksta, yra atnaujinamos bylos ir kaltais pripažinti vyrai teisis dėl šmeižto. Bet, kaip daugelis kitų, negalėjau praleisti ir to momento, kuomet siekdama savo teisybės Heard apsistatė subendrintos aukos gynyba, tapdama „smurto aukos įvaizdžiu“.

Ir čia vėl kalbame apie tą sąlygiškumą, apibendrinimą, nuo kurio lyg ir bėga Kutkaitė, norėdama parodyti, kokios Sirenos skirtingos, ir kiek istorijų jose telpa. Tuo pat metu jas visas suvienodina, nurodydama spektaklyje atstovauti vienai pusei. Ir todėl taip ryškiai nuskamba Zabotkaitės monologas apie tai, kuo ji galėjo būti, todėl taip skaudžiai galima reaguoti į jos santykį su pačios kūnu, nes gali suprasti, kad tai jai iš tiesų aktualu. Nei jos, nei Gerdos Čiuraitės asmeninių pozicijų nežinau, bet akivaizdu, jog šias temas jos prisileidžia žymiai arčiau ir net jei kartais prisilaiko nuo atvirumo, klausimas, erdvė apmąstymui čia žymiai platesnė.

Ir dėl to, ir dėl paprastų, bet tikslių režisūrinių ir dramaturginių priemonių judviejų monologai pabaigoje tampa įtaigiausiais. Kaip paprastai, po visą naktį trukusio priekabiavimo liudijimo Zabotkaitė išsitraukia tą saldainį. Ir kaip greitai mintyse suskamba popierėliais šnabždantis „#metoo“, kai po saldainį išsitraukia ir kitos aktorės. Taip subtilu, paprasta ir tikslu. Ir tikriausiai vienintelį kartą spektaklyje pasiteisina tas simbolizmas. Tada kai jis yra tiesiog neperdėtas. Kaip ir finalas, kuomet išprievartavimą pasakojantis Čiuraitės monologas visus sukrečia. O paveikus jis dėl to, kad „užaugintas“, nes vis taikliai tildytas. Gal dėl tos tylos visi poveikiai ir stiprūs - taip kalbėti mes mokame nuo seno. Ir ne, Obcarskai, ne „stebėtinai graudu“ finale, stebėtina yra tai, kaip iki tol buvo galima juoktis. Nesiplėšykit maikių, tuoj paaiškinsiu.


Sirenų tyla_D. Matvejev foto

Aš visai ne prieš humorą ir tikiu, kad juokauti galima apie viską. Tik reikia mokėti tą daryti. Šiek tiek kraupu pagalvoti, jog per generalinę repeticiją didžiąją dalį spektaklio salė juokėsi ir tik finale surimtėjo, kai stebint premjerą juokas praktiškai baigėsi po pirmų 20 minučių. Ir taip, dalis to buvo todėl, kad buvo ne tik „savi“, kad buvo tie, kuriems kasdienės patyčios iš kito nėra savaime suprantamas darbo ir gyvenimo modelis. O iš kitos pusės turėtume grįžti atgal prie aktorių ir jų santykio (žinau, kad netaisyklinga) su medžiaga. Ironijos metu juokiamės iš to, kas „neteisinga“, suprasdami ir vertindami „teisingąją“ dalį. Todėl labai klaidu pasidaro, kai tie du poliai scenoje visuomet pripildyti tuo „pusiau“: mano pozicija, bet ne mano, mano vardas, bet ne mano, mano, bet... Viso spektaklio metu norėjosi nuplėšti tą teatrališkumą ir susodinti aktores realiai diskusijai, su jų mintimis jų lūpose.

Kitas dalykas, bejuokaujant reikia ir „kampą pagauti“. Aš iki mirties, matyt, kartosiu ir prisiminsiu pavyzdį, kaip kritikas recenzijoje parašė, jog: “tema (moterų prievartavimai Indijoje) aiški ir kraupi, bet itin naivi [stand-up‘o] forma ją tiesiog sunaikina kaip nereikšmingą."[1]. Po mano pasipriešinimo išvadai liepė man „išmokti skaityti“. Kai finale jis tiesiog nesuprato, kad spektaklio tema buvo ne prievartavimai, o vyrų kuriama ir mokoma absurdiška sistema, kurioje moteris turi būti atsakinga už savo saugumą, nors jie patys ir yra grėsmė. Negalima juokauti apie absurdą, kuriame gyvename? Hm.

O ką gi norima pasakyti „Sirenų tyla“? Tiesiog tėkšti į veidą istorijas, atkreipti dėmesį? Tada, pasikartosiu, tas sąlygiškumas „ne prie ko“. O gal šiandien tik pasakoti istorijas jau nebegana? Gal šiandien tai jau per vėlu? Gal šiandien vis dar atsispirti nuo binarinio pasaulio modelio jau yra nebeteisinga? Gal nebereikia moteriai liepti rengtis kelnių kostiumo, kad ji užimtų „galios poziciją“? Gal nebereikia vardan išsivadavimo twerkinti? Aš nežinau. Gal ir reikia. Bet reikia apsispręsti ir nustoti mėtyti tuos spagečius į sieną, nes tiek drąsos prikaupus ateiti iki finišo tiesiosios ir ... puf. Merginos, tikrai galit stipriau ir drąsiau, iki galo, nes jūs teisios, reikia kalbėti, mes laukiam, norim, palaikom ir atstovėsim. Be to, tol, kol LNDT rodomas „Didydis kelias“, „Sirenų tyla“ tikrai turi būti repertuare, bent jau kaip karmos atsvara. Ar kol eis „Atžalynas“, you choose, istorijų juk daug, ar ne?


P.S. Jevsejevas nepabėgo. Tik iki WC ėjo. Jis pats fb tikrai neparašys.

[1] https://www.criticalhabitat.online/post/nes-niekas-kitas-matyt-nepasakys

208 views0 comments

Recent Posts

See All

Jaunimas