• Sigita Ivaškaitė

...pamiršau sugalvoti pavadinimą... #newcircusweekend #išskridoįkosmosą

Updated: Sep 5, 2018



Tai čia taip baigėsi man spektaklis… Iš Naujojo cirko savaitgalio’18. Taip – cirkas, tas kitas, jau atvyko. Nors ir nedaug, bet šiemet spėsiu kai ką pamatyti, nes praėjusius porą metų tekdavo tik liūdnai atsidūsti, supratus, kad „nespėsiu“. Bet kai laiko visai nebeturi – nėra ko prarasti!



Tai va. Rugsėjo 4 d. Juan Ignacio Tula ir Stefan Kinsman „Šventasis medis“. Galėtų būti ir „Pažinimo medis“, tik tada moters visi pasigestų. Nors... Bet kuriuo atveju, kai į teatrą vaikštai retai, kartais net labai renkiesi į kokį, finale spektaklyje spirgi kaip mažas vaikas, nes imi ir supranti, kad pasiilgai teatro ir dar daug paprastų dalykų. Pavyzdžiui, atsakai sau į klausimą, kodėl naujasis cirkas yra toks žavus. Neeees jis be pretenzijų jungia teatrą, fizikos mokslą ir kūno fiziką, kurdamas jusles ir emocijas žadinančius ženklus.

Pamirškit Nekrošiaus Dievą iš „Fausto“, sukantį tą medį – pasaulį. Tebūnie žemės ir Cyr lankas! Dauguma vaizdinių ir ženklų konstruktų, kurie dramos teatre atrodytų išskirtiniai, neeiliniai ir t.t., cirke atsiranda natūraliai ir nekelia papildomo streso – mes nesijaučiame privalantys kiekvieną jų dekonstruoti į atskiras reikšmes. Fizinė šio žanro prigimtis ir pasitelkiami materialūs, tikri, medžiagiški instrumentai yra tiesiog priversti sukurti universalią simbolių kalbą. Ir tai atsitinka tiesiog judant, išbandant ar neigiant fizikos dėsnius teatro scenoje. Įsirėminimas pastarojoje, kaip ir garso, šviesų efektų panaudojimas ir dramaturgijos įvedimas padeda atsiriboti nuo „parodomojo šou“ įvaizdžio, kitaip tariant – neprisileisti aplodismentų ne laiku ir ne vietoje.

Žinoma, čia aš kalbu apie profesionalius ir kūrybiškai itin vykusius darbus, kokiu laikau ir šį Compagnie Mpta kūrinį, kuriam teturėčiau vieną priekaištą – pamažinti pabaigų skaičių iki 2jų. 😊


Foto: Christophe Raynaud de Lage

Tačiau visa kita – žavi. Visų pirma paprastumu, ar net labiau asketiškumu. Čia tėra du vyrai, lankas ir žemė; iš jos supiltas ratas, vos sekundei primenantis apie arenos formą, man jis visgi ryškiau žymėjo pačią žemę – pasaulį, nes viskas vis sukasi ratu, ar lanku, jei jau taip panorėsite. Ir tame rate įsisuka viskas: stabai, Kainas su Abeliu, karas, žavėjimasis, išsiilgimas, ištikimybė, meilė, mėnulis, žiaurumas ir absoliutus atsidavimas kitam, sau, kosmosui.

Viena trumputė scena, kurioje atlikėjai kalbasi ir nėra titrų, įrodo, kokia neįgali, judesio kontekste, yra kalba. Nors spektaklis jau daugiau, nei įpusėjęs ir žiūrovas puikiai jaučia atmosferą, nuotaiką, gali įsivaizduoti sau ką norintis kalboje (jei jos nemoka), visgi negali nepripažinti to, kokia sumenkusi ji pasirodo. Net jei tai ir nėra kūrėjų tiksluose.

O kas juose yra? Jei skaitysime spektaklio aprašymą – senieji ritualai, pagonybė, santykiai ir virsmas. Visa tai yra, savaip jau tą minėjau. Svarbu tai, kad spektaklyje įvykdomas teatro viršuždavinis – be aprašymo ir Pietų Amerikos folkloro išmanymo žiūrovas čia gali atrasti savąsias reikšmes ir pasakojimą, mano nuomone, lygiai tokį pat fundamentalų, kaip ir originaliai sumanytą. Kaip ir sakiau: ar šventas, ar pažinimo...


Nežinau ir nerandu, kokia čia turėtų būti pabaiga, nes jos, matyt, dar nereikia: festivalis tik prasidėjo, aš kol kas mąstau apie patį cirko žanrą, o ir lyti dar tik pradėjo...



163 views0 comments

Recent Posts

See All

Jaunimas