• Sigita Ivaškaitė

Ruskaja duša

Updated: Nov 25, 2019

Nes tai yra kas žudo Rusiją, o kartu negelbsti ir likusio pasaulio.


Jei "Amžinojoj Rusijoj" paskaitas ir pamokas atskiedė pasirinkta instaliacijos forma, judesio ir žvilgsnio laisvė, tai "Checkpoint Woodstock" paskendo savo pačių dausose ir susireikšminime. Iš vienos pusės puiki Marinos Davydovos idėja Vakarų pasauliui įtagiai papasakoti nuoseklią Rusijos istoriją, taip paaiškinant esamą situaciją, panašu visgi išsigimsta į dar vieną mums taip pažįstamos rusiškosios minties darinį.


(galbūt tiesiog neverta to rodyti pas mus, kur visi žino TĄ istoriją?)


Ir tas išsigimimas yra priežastis tų pačių pasekmių, kurias taip skaudžiai reflektuoja antroji diptiko dalis. Pasirinkdama platų tiek laiko, tiek geografine prasme, kontekstą, autorė vis viena užsidaro Rusijos - pasaulio centro modelyje. Tai, kaip artimai šiandienai dar kartą išgyvenamas 7-asis dešimtmetis ir jo skriaudos, kartu jame ieškant atsakymų, ima atbaidyti.

Lietuvoje, kuri jau ima reflektuoti 90-uosius ir laisvės pradžią, toks priverstinis gręžimasis į "vėl ten pat", gali patvirtinti tik vieną - nelaisvė yra Rusija tavo viduje. Jei jos ten nėra, tu anksčiau ar vėliau išsivaduosi net ir mažiausios dainuojančios revoliucijos vedinas.


Kaip bebūtų, Davydova taikli ir tiksli parodydama, kaip Rusija sugeba išlikti stipri ir savotiškai teisi. Spektaklio pradžioje vyksta ilga įžanga - muziejaus atidarymo iškilmės. Čia nuolat priešinamos ir gretinamos Rusija bei JAV. Amžina tema, ar ne? Šiandien ji įgijo dar naują lygmenį, - iš absurdo, kurį gali sukelti Trumpo bukas, o Putino suplanuotas neadekvatumas jau sunku ir pasijuokti. O tiksliau - išsijuokti. Kuriant fiktyvią situaciją (Maskvoje atidaromas muziejus Vudstokui), reikia ir prezidentų pasveikinimų, ir muzikinių-šokių pasirodymų, video reportažų ir t.t. Kiekvienas jų atskirai jau yra užtaisytas didžiule ironijos doze, o sudėjus bendrai jau net ir neskanu ima darytis. Bet ne dėl to, kad būtų peržengta riba, ar kažkas neįtikimo vyktų. Dėl to, kad realybė Twiteryje, TV, Facebooke jau yra tiek absurdiška, kad sunku ant jos dar ką ir prilipdyti.


Merlin Sandmeyer, Sonya Levin (nuotr, Krafft Angerer)

Visame tame puikiai išryškėja skirtumas tarp šalis reprezentuojančių vedėjų (Merlin Sandmeyer, Sonya Levin), - kad ir kokios beprotybės ir neadekvatumai būtų pristatomi ir vyktų iš Rusijos pusės, jos atstovai visuomet išlaiko rimtą veidą bei 100 procentų tiki tuo, ką daro. Tuo tarpu JAV pasiuntinys, bandydamas išgyventi ir savo, ir svetimą gėdą, tiesiog prisigeria. Ir taip, ponios ir ponai, Rusija iki šios dienos tarptautinėje politikoje vis dar keliauja su iškelta galva, rimtu veidu ir nuosavu arbatos puodeliu.

Tolimesnė dalis - valandos monologas apie.... Na, tai, ką mano kartai nuo vaikystės pasakoja vyresni. Idealistiški, laisvi, rėkiantys, maištaujantys, o iš tiesų gal nieko verti 60-ieji, artimiau ausiai skambantys, kaip 7-asis dešimtmetis. Suskilusios abi veidrodžio pusės: Vakarų fantazijos ir Rytų realybės. Vienur protestai negali įvykti, o kitur maištautojų frazes skanduoja jų nesuvokančios vidutinybės, perkančios šūkiais antspauduotas maikutes. Visi ieško savų išeičių, pabėgimo iš sistemos. Tik klausimas, kuo pasirenkamas išeitinis taškas? Ar bėgsime nuo sistemos, valdžios, ar norėsime ją versti ir gaivinti tą TIKRĄJĄ šalį, tėvynę, tautą, ar... Mąstysime apie visumą, kosmosą, praleisdami visas santvarkos detales, taip ją ištirpdydami?

Taip, aš labai viską trumpinu, supaprastinu, ir net kiek peršokau į finalinę spektaklio dalį. Bet šį kartą leidžiu sau ne recenzuoti, o pamąstyti.

Kaip bemąstyčiau, atsitrenkiu į tašką, kuriame atrodo, kad Rusijos išgelbėti neįmanoma, nes kitaip, nei diktuotų "Duša", ten nieko nebėra. O tai, kas liko, toli gražu nebe taip didinga. Paraleliai Amerikos gelbėti niekuomet ir nereikia, - ją visuomet kuria iš naujo, nes ji neturi realių pamatų. Už tai joje galima turėti tą neapčiuopiamą "state of mind". Gal tai teisingiau? Kaip rodo mūsų laukiniai 90-ieji, - tikrai nebūtinai. ar gal tiesiog ne visiems.


Felix Knopp (nuot. Krafft Angerer)

Ir čia pasirodo ji - muzika. Visų pirma bravo aktoriui Felix Knopp, kurio vokalas man asmeniškai buvo stipriausia spektaklio dalis (kartu su puikiu Laurenz Wannenmacher pianinu). Visų antra bravo tam pačiam F. Knopp už profesionalumą mano stebėto vakaro metu, atlaikius visus techninius trikdžius. Visų trečia - tai yra tikrai svarbu gerai pasirinkti aktorių. Jo kuriamas muziejaus direktoriaus, kuris mažiausiai juo turėtų būti, paveikslas yra tiek absurdiškas, tiek ir adekvatus fiktyviai ir mūsų realybei. Gal todėl, sloksniuojasi ne tik realybės (fiktyvioje muziejaus situacijoje skaitoma realių įvykių paskaita), bet ir ją atliekantys (vokiečių aktorius vaidina rusą augusį sovietų Vokeitijoje, o vėliau - Maskvoje...). Kaip minimum "Inception".



Bet aš visa tai praleidau besimėgaudama aktoriaus meistriškumu. O muzikiniai intarpai... puikiau, nei nesuskaičiuojami puslapiai teksto, jie atspindėjo realių ir išgalvotų žmonių nenumaldomą norą išsilaisvinti, mąstyti, būti, mylėti, atgauti ramybę... Todėl ir tikrajame Vudstoke muzika buvo vienintelė iki galo įvykusi planuota dalis, - kiek bebūtų suplaukę neplanuotų dalyvių, jos būtų pakakę visiems. Ir, žinoma, tai yra priežastis, kodėl per muziką į bloko šalis keliavo alternatyva.

Ir tada, kai spektaklyje suskambo Cohenas, kai scenoje buvo ištarti tie "I'm ready my Lord"... Sunerimau. Ne be reikalo. Nepykit, bet visi Morisono ir Gorssmano pasikalbėjimai danguje... Jau buvo per daug. Taip - tai yra vienas būdas, kaip fikcijoje realiai įvykti Vudstokui, o gal realybėje fiktyviai... Juk Doors'ai ten taip ir negrojo.... Ne tame esmė.

Bet man...

Dabar padarysiu tai, ko negalima kritikoje (o jos šį kartą gi sakiau, kad nerašau - tik mąstau) - pasiūlysiu savo režisūrą. Kas šitam kontekste gal net adekvatu. Taigi Man būtų pakakę ilgo, tuščio 10min telefonų, rašymo mašinėlių, skaidrių rodymo aparatų skambesio ir kamerų be juostų sukimosi garso (tokia instaliacija (scenografas - Zinovy Margolin) mus apsupo, perėjusius į scenos gilumą/ar tikrąją avansceną). Mes galėjome tapti tuo niekad nevykusiu fiktyvios Rusijos ir JAV komunikacijos Vudstoku. Galima fiktyviai įamžinti mus. Juk vis tiek... O galima tiesiog apsimesti, kad tamsoje kažką matėme. Nesvarbu. Juk nebuvo. Juk nėra. Juk nesigauna, juk finale pati Davydova viską susprogdina.


Ir taip aš (ir kažkas, kas man pritaria) ir jaučiuosi kažkokia kitokia, nes kažkaip galima juk kai ką pagaliau...



O vat tada jau:



92 views0 comments

Recent Posts

See All