• Sigita Ivaškaitė

Tekstas ilgas, apie „Pinokį“, tai gal tiek to su tuo pavadinimu

Kai kurie tekstai gimsta lėtai, ir gal net vėlai. Matyt dėl to būna tokie ilgi. Šiaip esu iš tų, kurie apie spektaklį rašo vėliausiai pora dienų po to, kai pasižiūri. Žinoma, šiuo metu mano planus koreguoti mėgsta kas tik netingi... Bet kuriuo atveju, - apie Šarūno Datenio režisuotą „Pinokį“...


Foto - D. Matvejevas

LYRINIS NUKRYPIMAS Į TEMĄ: atsimenu, kai buvau gal 4 ar 5 metų, tėvai mane nuvedė į foto ateljė Pilies g. Nuotraukų iš ten turiu kelias ir visose mano veidą puošia, atrodo įgimta „WTF?“ mina. Nors kaip per sapną, bet pamenu, kad fotografas, labai norėdamas mane pralinksminti kadrui, rodė kažkokius žaislus, judindamas juos kaip lėles ir kalbėdamas skirtingais balsais... Ir mano išraiška... Maždaug taip į lėlių teatrą reagavau dar ilgai. Dar ilgiau (šiaip iki dabar) vis galvoju, kad neturiu kompetencijos rašyti apie lėlių teatro spektaklius. Na, bet paskaitai kitų tekstus, ir supranti, – mat jį velnias.

Beje, požiūrį į lėlių teatrą pakeisti man padėjo darbas operoje „Madama Butterfly“. Joje režisierius A. Minghella pasikvietė „Blind Summit Theater“ lėlininkų komandą pagaminti ir valdyti lėles. Būtent tada aš pamačiau lėlę, galinčią veikti gyviau ir realistiškiau, nei tikras žmogus scenoje, nepaisant to, jog pagal japonų bunraku teatro tradicijas ją valdo už jokių širmų nesislepiantys trys lėlininkai.

Panašiai sukonstruotas ir Antano Dubros Pinokis, valdomas Šarūno Gedvilo, Imanto Preco ir Lijanos Muštašvili. Kaip jau visur minėta – jis ne medinukas, o androidas, humanoidas ar kokio kito tipo smart tech robotas (irgi žmogus).



Sprendimas, mažų mažiausiai logiškas, imantis tokios, laikui nepavaldžios klasikos. Itališkoji pasaka yra vienas daugiausiai interpretacijų ir persikūnijimų nuo pat sukūrimo 1883 m. įgijęs literatūros kūrinys. O tai – jau savaime įrodo, jog kiekvienas laikmetis gali ir turi turėti SAVO Pinokį. Na, o šis pagrindinis veikėjas – atgijusi marionetė su meluojant tįstančia nosimi – tiesiog skirtas lėlių teatrui. Tik šiandien ta nosis šviečia.

Visgi, tiesą sakant, permąstant spektaklį, supranti, jog nuo C. Collodi niekas niekur taip ir nepabėgo. Nei istorijos moralas, nei esmė nepakito, 2018 m. Pinokis – toks pat užknisantis chuliganas, tik žmogumi jam virsti kaip ir nereikia, nes... šiandien.. well... robotas irgi žmogus. Tik dar prie visko pridėkime, kad nebeliko magijos, o vietoj jos atsirado vartotojiškumas „and both of them come with a price“



Tai jau čia konkrečiau galima pakalbėti apie laiką (dramaturgiją), muziką, vizualą ir kurioj vietoj visa tai nesuveikia 100 procentų.

Nežinau, ar tikrai reikėjo tų 2036 m., nes visgi dauguma sprendimų kalba apie mūsų laiką. Žinoma, ta ateitis kūrėjams leido atsiriboti nuo pasiteisinimų ar išteisinimų, kuriant savo realybę. Bet... Juk tai – lėlių teatras, čia viskas gali turėti paklaidą ir savo realybę TIESIOG. Arba gal taip tik man atrodo.

Na, bet tarkime, kad reikėjo tos laisvės sumaišyti visoms įmanomoms nuorodoms į rytojaus aktualųjį pasaulį. Spektaklis pradedamas kino titrų „kodu“: blockbuster‘io stiliumi šviečiantis pavadinimas, kultinis „Star Wars‘ų“ priešistorės tekstas ir... lyrinė melodija. Vytautas Leistrumas pasidarbavo nuoširdžiai ir sukūrė iš esmės pilnatūrį elektroninį miuziklą vaikams (1. Manau, kad tai reiktų labiau akcentuoti reklamoje. 2. Tikiuosi teatras jau suprato, kad gali leisti „Pinokio“ CD, kurį pardavinėtų po spektaklio fojė?).

Nors pirmasis, įvadinis „gabalas“ skamba kiek per ilgai ir niūriai, visgi puikiai atlieka savo darbą ir įveda žiūrovus į tamsią spektaklio realybę bei nuotaiką geriau, nei bet koks tekstas. Čia prisideda ir Vytauto Novicko šviesų sprendimai ir led'inių instaliacijų, ir judančiose, spalvinėse formose, tiesa vėliau, kuriant bendrus scenų vaizdus, vis pritrūkdavo tūrio pojūčio. Na, o vyresnis ir dažniau „Lėlėj“ besilankantis žiūrovas nuo pradžių gali pradėti džiaugtis Irmantu Jankaičiu (Džepetu), savo buvimu praskaidrinančiu bet kokį spektaklį.

Džepetas, kaip ir visi spektaklyje kuriantys aktoriai, apsirengęs „darbininko“ ar „elektriko“ kombinezonu. Iš senų detalių jis ir sukuria Pinokį, lyg kokį vaikišką Frankenšteino pabaisos atitikmenį. Beje, ar žinojot, kad originale Pinokį autorius norėjo nužudyti? Just a thought. Žodžiu... It‘s alive! Jam instaliuoja šiuolaikinę paauglio kalbą, nu ir ką, seniukai, važiuojam! Nebūtinai pasakojimo tvarka: prisimeluoja vaikis Džepetui, varo metro iki Elono Musko stotelės pažinti pasaulio, kinų rajone susiduria su dvigalviu drakonu, atsiduria robotėjančiame teatre, papuola į kalėjimą, gauna bitkoinų, juos pralošia, vėl išlenda „Star Wars‘ai“ su the power of the force..., kas staiga pasikeičia į Jackie Chan‘o kovos sceną, o tada jau BOOM, „Vendeta“ išlupa sistemos akiai laidus ir maždaug happy endas su murzina balandžio iškamša ir kaip iš niekur atskambėjusia klasika...


Foto - D. Matvejevas

Su dramaturge Tekle Kavtaradze padirbėjęs Datenis, akivaizdžiai stengėsi spektaklyje palikti kuo mažiau pasakojimų, įnešti kuo daugiau veiksmo ir kalbėti šiuolaikiškai. Taip – čia nesigirdi nė vieno literatūriškesnio teksto, - net Džepetas kalba, nors ir tvarkinga, bet gyva lietuvių kalba. Scenos keičiasi greitai, tekstai jose – aiškūs, bet visur akis bado pernelyg skubotas rezultatyvumo siekis. Spektaklyje, ypatingai muzikiniame, sunkia dalimi tampa motyvacijos, loginiai ir emociniai momentai, neišreikšti melodija. Juos, savo ruožtu, būtent lėlių teatre, galėtų ir turėtų pakeisti ne aktorių „atvaidinimas“, o vizualiųjų sprendimų išnaudojimas. Tarkime scena, kurioje Pinokiui „akumas išsikrauna“. Tekste tėra kažkas panašaus į: „Oi, kojos nebeveikia, kas dabar daryt“. Ir viskas, lėlė nustoja veikusi.

Žinoma, savotiškai tai – normalu, juk tai – mašina, ji išsijungia ir tiek žinių, na bet pripažinkime, jog iš tiesų stebime spektaklį apie tą „real boy“ ir kažkur laukiam tos suvirpančios rankelės, kuri suvirpintų mūsų šaltas širdis. Dalykas tas, kad Datenis labai nori savo spektaklį priartinti prie kino, staigiai montuodamas scenas, bet kartu kuria miuziklą, reikalaujantį sustoti kiekvienai dainai, „neperjungus kanalo“. Ir visa tai vyksta lėlių teatre, scenoje. Dėmenų daug, o dar kiekviename iš jų prisideda vizualiosios ir minties nuorodos: ar tai būtų juokelis, kad teatre neuždirbsi, ar pvz. aš susimąsčiau apie tai, kad ta nuolat Pinokį gelbėjanti figūra (akt. Erika Gaidauskaitė) yra vienintelis moteriškas personažas, savotiškai primenantis 1995 m. filmo „Hakeriai“ veikėjus, su panašiu metu populiariu lazeriuku. Tik vietoj riedučių ji turi riedį ir kažkodėl nuo 2005-ųjų nenusiėmė Vendetos kaukės. Ai, ir repuoja kažką panašaus į 95-ų SEL‘o gabalą. KLAUSIMAS: jei tai – spektaklis vaikams, kas lieka jų vaizduotėje, atėmus visas šias nuorodas?

Nesakau, kad nuorodų nereikia, bet kol kas stebuklingasis KAIP padaryti kitaip, KAIP pavaizduoti, KAIP pakeisti, „Pinokyje“ išlieka svarbiau, nei KĄ papasakoti ir KAIP viską gerai atlikti. Trūksta, kaip jau sakiau, detalesnio režisieriaus dėmesio ir nuoseklumo ne tik kuriant įvaizdžius, bet ir tiesiant jų atlikimo linijas. Šiandien Pinokis lieka gyvas daugiau Š. Gedvilo balsu, nei visos trijulės kuriamais judesiais. Kiek plokščios, sunkios ir nerangios atrodo kitos lėlės, tiesa, nežinau, ar tai – konstrukcijos bėda, ar paties valdymo. Tiesa, daugiau ir ryškiau juda choreografės Sigitos Mikalauskaitės vedami dar nepaminėti aktoriai: Karolis Algimantas Butvidas, Deivis Sarapinas, Dainius Tarutis.

Spektaklio vizualioji dalis, muzika ir tekstai iš tiesų kuriami „viena linija“, - stilistiškai jie antrina vienas kitam, tačiau panašu, kad jungtys vyksta inertiškai, arba tiesiogiai tarp režisieriaus pasikviestų kolegų, bet be jo įsikišimo. Peršasi tokia išvada: Datenis surinko puikią komandą, su kuria randa bendrą kalbą ir gali kartu kurti, bet pats iki galo nesulipdo sumąstyto daugiabriaunio kūrinio, kol kas jį stumdydamas, lyg popieriaus skiautes, bet nesiimdamas jų suklijuoti į vieną lapą.


Foto - D. Matvejevas

Juk jau vien tvirčiau užfiksuoti ir įprasminti puikų momentą, kuomet Pinokis androidas iš beveik laisvo berniuko, virsta kaliniu – lėlė marionete, tarp kitų lėlių, teatre ir visa tai yra atliekama teatro scenoje... Tiek daug gražių klodų, bet jie pasirodo taip trumpai... Panašiai įvyksta ir su finalu, kuriame didžiulė scenos gilumoje kabėjusi akis „iššauna“ sekundei lyg koks visą spektaklį kabėjęs Čechovo pistoletas, ir tada jau įnešamas gyvybės simbolis... netikras (?!) balandis, kaip sakiau, skambant klasikai. Nu, how cheezy and lazy is that? Ir dar ta proga: čia man vienai švelniai rasizmu (suprantu, kad nesąmoningu) pakvipo faktas, kad į bėdą Pinokis papuola kinų kvartale, o kalėjime skamba šiuolaikinis gospelas?



Ir tokių pastebėjimų daug. Beje, jei būtų noro – galima būtų net susitikti pakalbėti, nes pačios idėjos tikrai nėra prastos, tik jų kiekiai – kosminiai ir pasimetantys erdvėje, kaip ir amžinasis klausimas: kokio AMŽIAUS vaikams skirtas spektaklis? Akivaizdu, jog žiūrovas jau turi sekti pasakojimą, ir išlaikyti dėmesį apie valandą. Sakykime pradinukai? Ar tikrai? O pamąstyti ir nurodyti tikslinę auditoriją – verta, tiek kūrėjų, tiek ir žiūrovų ramybei ir abipusiam pasitenkinimui.

Pabaigai: mąstydama apie „Pinokį“, vis prisimindavau „Gaidelį pinigautoją“. Tokį nuoširdų, aiškų ir įtraukiantį darbą, kuriame taip pat svarbiausias buvo „KAIP?“. Tikriausiai jo sėkmė slypėjo tame išbaigtume, kuris atsirado su nepretenzingu formatu, leidusiu Dateniui, kaip aktoriui ar konferancjė, reikiamu metu papildomai paaiškinti, kas buvo norėta pasakyti. Dabar tokios galimybės nebėra.

238 views0 comments

Recent Posts

See All